Jeigu pastebėjote, šis juokingas užkeikimas dabar jau yra laiko patikrintas, atlaikęs visus išbandymus klasikinis posakis, taigi nenuostabu, kad pastaruoju metu jo tiražavimas tarsi dar ir padažnėjo, niekam nereiškiant pretenzijų dėl to paties įkyraus kartojimo.
Tikriausiai taip pat girdėjote legendinį pasakojimą apie tai, kai kažkoks vertas didžiausiosios pajuokos kinkadrebys, išgirdęs niekados neišblunkančios reikšmės frazę „rusai ateina“, nesuvaldė staiga užplūdusio panikos priepuolio ir iššoko pro dangoraižio langą į nežinią. Cha-cha-cha, cho-cho-cho, cho-cha-cho, – dabar jau galima net užspringti ištryškusiomis nuo juoko ašaromis.
Taigi atlaikęs laiko išbandymus posakis „rusai ateina“ visomis savo konotacijomis yra skirtas ne gąsdinti, bet išjuokti, ar ne? Tautologiškai tariant, tai yra toks labai juokingas juokelis, galintis sukelti tikras juoko audras. Todėl leiskite čia pateikti truputėlį kitus pavyzdžius apie galimas nelygstamo juokelio „rusai ateina“ pasekmes.
Tarkime, vienas pilietis, išgirdęs, kad rusai ateina, juokėsi taip smarkiai, jog jam perplyšo pilvas, dabar linksmas nelaimėlis išvirtusiomis žarnomis guli ant vejos toliau krizendamas, nes šios frazės sukeltas juokas yra beveik nesustabdomas. Kitas atvejis, kai juki panelė, besijuokdama dėl to paties, prarado nekaltybę, nes čia įsitempusi taip pat įplyšo kažkokia diafragma. Dar kitas humoro jausmą turintis pilietis, išgirdęs tą pačią frazę iš aukso fondo, užsikvatojęs nukrito nuo stogo ir užsimušė. Che- che!
Pasakojama, kad kartą lengvai apgirtusi mamytė, užsinorėjusi pralinksminti savo apsiašarojusį sūnelį, užkuteno anąjį negyvai. Tačiau dabar jau nereikia net kontaktinio masažo, kūdikiai išgirdę legendinį mūsuose šaukinį „rusai ateina“, iškart pamėlynuoja iš juoko. Kvy-kvy, kvy-kvy!
Tačiau ką apie tai byloja žila istorija? Na, nežiūrėkite taip toli į praeitį, nes iškart ir netikėtai galite prarasti tą prigimtinį kutulį jukumą. Kita vertus, ne tik dėl istorijos pamokų, bet visų pirma dėl šiandienos išgyvenimo sunkumų ukrainiečiams šaukinys „rusai ateina“, švelniai tariant, yra mažai juokingas.
Tai klaikus perspėjimas, kuris praneša apie negailestingų žudynių pavojų, apie niekingiausių ordų be atpažinimo ženklų antplūdį pro sienas, apie sadistinių orgijų plėtrą, primestą kriminalinių gaujų. Taigi savotiškai subtilaus humoro kodinis šaukinys „rusai ateina“ iš tiesų yra tiek pat juokingas ar nejuokingas kaip ir išplatinta vaizdo medžiaga apie islamistų vykdomus kitatikių galvų kapojimus arba įprasti kriminalinės kronikos pranešimai apie žmonių žudymus, plėšimus, prievartavimus, taip pat išniekintos aukos sudeginimą bagažinėje. Reikia išties pasižymėti specifiniu humoro jausmu, įžvelgiant čia juoko marias. Amerikiečių rašytojos F.O‘Connoras novelėje „Gerą žmogų surasti sunku“ kalbama apie buitišką, iki komiškumo nuobodų su plepia senele šeimos gyvenimą, kol kartą gausi šeimyna netikėtai patenka į pabėgusio galvažudžio ir jo parankinių nagus. Toliau, kaip galima atspėti ir neskaičiusiam novelės, labiau užuominomis nei bandant vaizduotės ištvermę, pernelyg nesutirštinant spalvų aprašomas užsitęsęs vaikų, žmonos ir vyro, taip pat senutės pleputės prievartavimo ir žudymo procesas. Po viso to vienas iš parankinių sako: šiek tiek pasilinksminome, a? Nutilk, – jį perspėja vadeiva, – tikro džiaugsmo gyvenime nėra.
Tikro džiaugsmo pasaulyje, galimas daiktas, išties nėra, tačiau rusai kaskart ateina ir ateina!
Kitas klausimas – kaip rusai ateina, kokia žygiavimo maniera čia dominuoja? Atsėlina, žengia per sieną tykiai ant pirštų galiukų ar staiga atidunda kaip Aukso orda, o gal užplūsta kaip žiurkės, atnešančios mirtiną užkratą? Kol sprendėme šį klausimą, mačiau aš vilką, jau sėdintį kaimo troboje, patogiai įsitaisiusi, drauge visa povyzą bylojantį, kad pavadintas vilku toks incognito vilkas, mažiausiai ką gali. paduotų tave į teismą.
Jeigu tikrojo džiaugsmo pasaulyje ir nėra, ramina bent tai, kad Lietuvos politikai, daug nejuokaudami, karštligiškai pradėjo stiprinti gynybinius šalies pajėgumus, be visa ko kito, Seimas priėmė naujai kviečiamų šauktinių įstatymą. Ar tai reiškia, kad mūsiškiai suvis prarado humoro jausmą?
Tačiau galbūt pastebėjote dar ir tai, kad, nežiūrint visko, yra mūsuose ir linksmų plaučių vyrukų, na, pavyzdžiui, toks Bradauskas, be perstojo juokaujantis apie didelius ir mažus dalykus, nepraleidžiantis progos pasišaipyti iš Lietuvos menkavertiškumo, drauge, reikia vis tik pasakyti, likimo apdovanotas ne tik išskirtiniu humoro jausmu, bet ir neįtikėtinai gabiais darbščiais palikuonimis bei titaniškai ištikimais pasekėjais iš frakcijos.
Kai pagalvoji, koks gėris prapuola beveik veltui? Jeigu būtų mano valia, išmainyčiau su rusais B.Bradauską į kažką visiškai nejuokingo, panašiai kaip sporto komandos kartas nuo karto apsimaino žaidėjais, siekdamos iškišti katę maiše. Už vieną Bradauską du nebradauskus duoda!
