Kas liko iš kadaise save gerbiančios, didingos Graikijos dovanojusios pasauliui demokratiją? Kurią įsimylėjus iki ausų, galima greitai papildyti naudingų idiotų gretas.
Kalbu ne tiek apie Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) sprendimą trims mėnesiams visiškai uždrausti rusiško televizijos kanalo „RTR Planeta" transliacijas, kiek į neadekvačias reakcijas į draudimą.
Pasiklausius nuomonių, dauguma, regis, infantiliai painioja demokratiją su kažkokia beribe anarchija, kurioje viskas galima. Pavyzdžiui, oponentui pilant srutas ant tavo galvos, būtina šypsotis aiškinant tokia oponento demokratine teise.
LRTK priimtą sprendimą kritikuojantieji iš elementaraus nežinojimo bando remtis Lietuvos Konstitucijos 25 straipsniu, nors akivaizdu, kad straipsnio nėra skaitę, nes be teisės į žodžio laisvę dar yra numatytos atsakomybės už jos pažeidinėjimą naudojant žodžio laisvę kaip pretekstą antivalstybinei veiklai, neapykantos ar karo kurstymą.
Toks pat niekinis argumentas yra „Nieko drausti negalima, nes draudžiamas vaisius saldesnis“. Net neverta komentuoti, nebent pasiūlyti taip manantiems tapti hipiais ir persikraustyti į Havajų paplūdimius.
Argumentas, tačiau, esą „Šiais laikais drausti informaciją, kai atviras visas IT tinklas, jokios apčiuopiamos naudos kovoje su neapykantos propaganda neduos“, vertas dėmesio. Taip, prieiga prie interneto atveria duris į totalią informacinę laisvę.
Nors reikia turėti kiek išsilavinimo skirti patikrintą informaciją nuo nesąmonių. Ir taip, norintys gali apeiti draudimą. Tuo pat Lietuva yra teisinė valstybė, todėl būtina laikytis įstatymų antraip jų nepriiminėti arba naikinti neveikiančius.
Britai taip pat nesėdi rankų sudėję. LRTK atitikmuo Jungtinėje Karalystėje („Ofcom“) pagrasino valstybinei Rusijos RT („Russia today“) sankcijomis už JK nešališkumo normų žiniasklaidoje pažeidimus. ES lyderiai taip pat prakalbo apie žiniasklaidos padalinį skirtą kovai su Rusijos propaganda bei dezinformaciją. Todėl Lietuvos veiksmai jokiais būdais neiškrenta iš konteksto.
Europos Sąjungos direktyvose ir mūsų įstatymuose numatyta, kad sprendimą nutraukti televizijos kanalo transliaciją galima priimti tik tada, kai įvykdomos keturios sąlygos. Pirmiausia, pažeidimai buvo užfiksuoti kelis kartus per metus, yra kompetentingos institucijos išvada, Europos Komisija ir televizijos vadovybė buvo informuota. Tai, kad Lietuva viena pirmųjų ES priima tokį drastišką sprendimą, verčia ir ES narius aktyviau reaguoti.
Tad kam draudimas, kurį galima apeiti? Todėl, kad šis draudimas turi ir simbolinę reikšmę kovoje su jokių taisyklių nesilaikančiu agresoriumi. Šis draudimas turi ir stiprią politinę žinią mūsų kolegoms Europos Sąjungoje.
Šiandien jau nieko nereikia įtikinėti V. Putino Rusijos keliamu pavoju Europos ir pasaulio taikai. Bandymas kažkaip negrabiai nuraminti agresorių nereiškia, kad neturima imtis priemonių ruoštis nuo jo gintis. Informacinis karas, kurį intensyviai, akiplėšiškai vykdo Rusija, neturi surakinti rankų demokratijos išpažinėjams taip paverčiant save demokratijos fundamentalistais.
Bet kuriuo atveju, sprendimas kelia būtinas diskusijas. Tos diskusijos Lietuvoje kartais stebina. Kai nesusipažinę su žiniasklaidos politika, įstatymais, net ir Konstitucija žmonės paviršutiniškai diskutuoja draudimą, suprantama.
Bet pagrįstai Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkui D. Radzevičiui kelia nuostabą kai kurių filosofų ir politologų aiškinimai, jog įstatymais draudžiamo platinti turinio draudimai nėra gera priemonė: „Tai lyg ir reiškia, kad įstatymas yra negeras, jo vykdymas negeras, o melo ir nesantaikos kurstytojus reikia toleruoti, ar taip suprasti?“.
Kiek nenuosekli VDU socialinės ir politinės katedros vedėjo, profesoriaus Gintauto Mažeikio pozicija. Jis ydingu vadina kariuomenės atstovų įtraukimą į sprendimų priėmimą dėl rusiškų kanalų uždraudimo: „Vien tai, kad ekspertavimą vykdė kariuomenės strateginės komunikacijos departamentas, sukelia tam tikras negeras iliuzijas, kad kariuomenė vykdo cenzūrą – nors ir pagrįstą įstatymais.
Tai nėra geras pilietinės visuomenės ženklas“. Taip ir nesupratau: cenzūra pagrįsta įstatymais, bet kariuomenės ekspertų nei kviestis, nei jų nuomone remtis nederėtų? Juolab, kad profesorius neabejoja kariuomenės ekspertų profesionalumu. Jis taip pat pritaria draudimo prielaidoms.
Taip, prof. G. Mažeikio pastebėjimas apie armijos dalyvavimą žiniasklaidos reguliavime, pagrįstas. Juk nenorime karinės chuntos Lietuvoje įsigalėjimo. Reikėtų, siekiant išvengti nesusipratimų ar įtarimų, aiškių bendradarbiavimo su kariuomenės ekspertais taisyklių.
Vis gi, norėčiau paklausti G. Mažeikio, ar jam nekelia nerimo jau 25 metus aktyvus Lietuvos Bažnyčios kišimasis į įstatymų formavimą, taip konservuojant Lietuvos visuomenę mentaliniame atsilikime? Taip skatinant politikų neveiklumą ginant moters teises į savo kūną, teigiant viduramžišką šeimos politiką, sabotuojant lygių teisių įprasminimo bei vienodų lyčių partnerystės įteisinimą. Ar tokia anti konstitucinė talibaniška veikla profesoriui nerimo nekelia? Nes toks mentalinis atsilikimas kainuoja Lietuvos ekonomikai milžiniškas sumas ir skaudžias asmenines tragedijas.
Pasipiktinusiems draudimu kaip įrankiu kovai su Rusijos TV kanalų skleidžiama dezinformacija, reikėtų bent susipažinti su tyrimais, atliktais „Spinter tyrimai" tyrimų kompanija. (2014). Anot jų, tik šeši procentai Lietuvos gyventojų pasitiki rusiškais kanalais.
Tuo pat kas trečias neskiria informacijos nuo dezinformacijos. Politiniai veiksniai didele dalimi sutampa su etnine priklausomybe, kadangi būtent rusų ir lenkų tautybės žmonės yra labiausiai linkę nepasitikėti Lietuvos santvarka ir jausti nostalgiją sovietiniams laikams. Apie trečdaliui rusų (33,8 proc.) buvo geriau gyventi Sovietų Sąjungoje, tą patį tvirtina dukart mažiau lietuvių (16,1 proc.). Užpernai, trims mėnesiams uždraudus Pervij Baltiskij kanal, net 71 procentų vietinių rusų ir 51 procentai lenkų bendrapiliečių buvo prieš draudimą.
Vaizdas tikrai ne koks. Uždraudus rusiškuosius kanalus, būtina kompensuoti juos kokybiškomis laidomis. Tam reikia milžiniškų lėšų. Todėl būtina bendra kieta ES pozicija. Jeigu visos ES narės imtųsi rimtų perspėjamųjų draudimų, Rusijos propagandos ir dezinformacijos politikai tai būtų lyg šlapiu skuduru per veidą. Lietuva šį žygį jau pradėjo.
Demokratija nėra anarchija, nėra bedantė. Tačiau kaip tik tokį dekadentiškos demokratijos vaizdą mums bando įkalti, įpiršti Rusijos kleptokratinis režimas. Sutikus su tokiu vaizdu, nebus sunku, deklaruojant meilę demokratijai, už ją nesąmoningai (arba sąmoningai) parsiduoti.
