Lietuva atsisveikina su savo išvaduotojų karta. Bet 83 metų signataras, socialdemokratų riteris Aloyzas Sakalas, sausas ir kietas kaip medis, nelinkęs pasiduoti: išlydėdamas amžinybėn savo likimo draugus, bendražygius bando suvokti tą dramatišką ir keistą laiką, į vieną krūvą, vienam tikslui sutelkusį tokių skirtingų charakterių, pažiūrų ir gyvenimo būdo žmones.
A.Sakalo gyvenimas – tarsi Lietuvos XX a. antros pusės ir XXI amžiaus pradžios veidrodis: nuo okupacinės Stalino epochos iki tautinio Atgimimo, nepriklausomybės atkūrimo ir ne mažiau sunkių laisvo gyvenimo pamokų.
Po karo jis mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje, 1949–1954 metais buvo kalinamas už priešsovietinę veiklą. 1960 m. baigė Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas. – Red.), kopė mokslinės karjeros laiptais Vilniaus universitete, pelnė fizikos mokslų daktaro laipsnį.
„Nuo mokyklos laikų svajojau tapti mokslininku, todėl nerūkiau, nevartojau alkoholio, nes tikėjau, kad alkoholis naikina pilkąsias smegenų ląsteles, – dabar šypsodamasis sakė A.Sakalas. – Sportavau, žaidžiau tinklinį. Galbūt sveikas gyvenimo būdas man padėjo sulaukti ilgo amžiaus.“
Gyvenimo džiaugsmo politikos veteranui suteikia ir santuoka – pernai A.Sakalas vedė 46 metų žurnalistę Daivą Norkienę.
Prasidėjus tautiniam atgimimui, A.Sakalas Vilniaus universitete įkūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) grupę, buvo LPS Vilniaus tarybos pirmininkas. Išrinktas į nepriklausomybę atkūrusią Aukščiausiąja Tarybą-Atkuriamąjį Seimą (AT-AS), tapo signataru, buvo vienas Lietuvos socialdemokratų partijos atkūrėjų.
1991–1999 m. šios partijos pirmininkas, vėliau ir iki šiol – garbės pirmininkas. Iki 2004 metų buvo renkamas Seimo nariu, 2004 m. išrinktas Europos Parlamento nariu, buvo tarp pirmųjų europarlamentarų iš Lietuvos, mūsų šaliai įstojus į ES. Pokalbis su Sąjūdžio ir parlamentinės veiklos veteranu vyko po to, kai jis Mokslų akademijos salėje atidavė paskutinę pagarbą bendražygiui R.Ozolui.
Interviu portalui lrytas.lt A.Sakalas atskleidė ir iki šiol mažai žinomą Sąjūdžio veiklą, pirmųjų žingsnių po Nepriklausomybės atkūrimo detales, apibūdino žmogiškąsias Atgimimo epochos pažibų savybes.
– Tirpsta gretos žmonių, kuriems turime būti dėkingi už laisvą Lietuvą. Bet ar tikrai visi dėkingi? Juk dažni balsai: ne tokios Lietuvos norėjome, valdžioje visi vagys ir panašiai. Kaip jaučiatės girdėdamas tokias kalbas?
– Blogai jaučiuosi. Ne, per laisvės metus mes pasiekėme milžiniškai daug. Bet karti tiesa ir ta, kad valdžios elitas atitrūko nuo žmonių. Daug kam iš politinio elito dabar svarbiausia nugriebti gardų kąsnį. Mūsų, signatarų, karta buvo kitokia. Taip, visokių žmonių buvo, ginčydavomės iki užkimimo, daug ką supratome skirtingai. Bet mus vienijo bendras tikslas atkurti valstybę ir ją įtvirtinti. Ir vienijo, ir skyrė idėjos, ideologija, o ne grobio dalybos.
Eiti į Seimą tada reiškė ne gerą algą ir sotų aprūpinimą, o riziką laisve ir net gyvybe. Ar mes buvome tikri, kad 1990-ųjų kovo 11-ąją paskelbę nepriklausomybę nebūsime įkišti už grotų? 1991-ųjų sausį KGB sudarė sąrašą Lietuvos AT deputatų ir Sąjūdžio vadovų, kiekvienam jų buvo priskirtas sovietų slaptosios tarnybos „globėjas“.
Materializmo kirvarpa į parlamentą įsiskverbė vėliau. Pavyzdžiui, kai buvo dalijami sklypai signatarams, vieni ėmė, kiti išdidžiai atsisakė.
– Jūs buvote vienas Socialdemokratų partijos atkūrėjų. Ar dabartinę, valdančiąją LSDP galima vadinti klasikine kairiąja, samdomų darbuotojų interesams atstovaujančia partija?
– Deja, ne. Dabartiniai socialdemokratai daugiau atstovauja turtingiems verslininkams, kaip ir liberalai. Jeigu taip tęsis ir toliau, LSDP praras savo ideologinę tapatybę, nuo jos nusigręš rinkėjai. Socialdemokratams gresia ištirpti liberalų glėbyje.
Man labai gaila, kad neliko Krikščionių demokratų partijos, ji susijungė su konservatoriais. Mano kartos socialdemokratų ir tuometės LKDP ekonominės ir socialinės pažiūros daugeliu atvejų sutapdavo. Pamenu, vyko debatai tarp socialdemokratų ir krikščionių demokratų per televiziją, aš irgi dalyvavau.
Po laidos man paskambino verslininkas Bronislovas Lubys ir pasakė: „Supratau, kuo skiriasi krikščionys demokratai nuo socialdemokratų. Krikščionys demokratai sekmadieniais privalo nueiti į bažnyčią, o socialdemokratai – nebūtinai.“
– Grįžkime į Sąjūdžio laikus. LPS pirmininku 1988 metų lapkritį buvo išrinktas Vytautas Landsbergis, sutarta, kad po kurio laiko jį pakeis R.Ozolas. Bet R.Ozolas kukliai nepriminė, kai jam atėjo laikas stoti prie Sąjūdžio vairo, o V.Landsbergis „neprisiminė“ pasiūlyti. Nors tariamoji nuosaka kalbant apie istoriją netinka, vis dėl to kaip būtų galėję pasisukti įvykiai, jei AT-AS pirmininku būtų išrinktas R.Ozolas?
– Manau, Lietuvos visuomenė nebūtų sukiršinta, kaip tai atsitiko po Nepriklausomybės atkūrimo. R.Ozolas buvo ne skaldanti, o vienijanti politinė figūra. Jis žvelgė į pasaulį ramiu, filosofiniu žvilgsniu. Tačiau jo kalbėjimo maniera buvo sudėtinga, jis kalbėdavo sudėtingais sakiniais, vartodavo daug filosofinių terminų. Ne visiems lengva buvo sekti jo minčių srautą.
Pamenu, vyko mitingas prie AT (Seimo) rūmų, kalbėjo R.Ozolas. Šalia manęs stovėjusi moteris įdėmiai klausėsi, paskui atsidususi sušnabždėjo: „Ozolas labai protingai kalba, tik aš nieko nesuprantu, ką jis nori pasakyti.“
– Kaip atsitiko, kad toks filosofinės išminties kupinas žmogus susimetė į krūvą su politinio pakraščio veikėjais? Tapo kovotoju prieš ES, globalizaciją, rėmė Garliavos „patvorinius“, besąlygiškai tikėjo Neringos Venckienės pateikta pedofilijos istorijos versija?
– R.Ozolas kaip asmenybė – gili mįslė. Manau, jį išmušė iš vėžių nesėkmingas Centro partijos projektas. Centro frakcija Aukščiausiojoje Taryboje. Tada ir buvo trys pagrindinės frakcijos: Dešiniųjų jungtinė Sąjūdžio frakcija (neoficialiai vadinama „Arbatos“ frakcija), kairiųjų – reformistinės Lietuvos komunistų partijos (vėliau – Lietuvos demokratinės darbo partijos, LDDP) ir Sąjūdžio centro, kuri vienijo ir to meto socialdemokratus, dar nesusijungusius su LDDP, ir liberalus.
Bet kai pradėjo skaidytis partijos, R.Ozolas įsikalė į galvą neaiškią centrizmo idėją. Bet tokios ideologijos juk nėra: yra kairieji – socialdemokratai, dešinieji – konservatoriai, tautininkai, liberalai. O centristai – kas tai? Politinė srovė be aiškaus ideologinio apibrėžimo. Todėl R.Ozolą ir ištiko nesėkmė, žlugus centrizmo projektui jis ėmė blaškytis, kalbėti prieš ES, NATO, globalizmą.
O kad patikėjo „violetinėmis“ N.Venckienės pasakomis, tai mane pribloškė. Neįsivaizduoju, kaip toks įžvalgus, kritiškai mąstantis filosofas galėjo patikėti primityvia išmone.
– Jūs labai kritiškai apibūdinote V.Landsbergį, manote jį esant kaltą dėl visuomenės supriešinimo nepriklausomo valstybės gyvenimo pradžioje. Bet nejaugi neįžvelgiate jo nuopelnų sprendžiant Lietuvos laisvės bylą, jo tvirtos laikysenos ekonominės blokados, sovietų agresijos laikais? Nejaugi manote, kad jis tyčia kiršino tautą?
– Neginčiju V.Landsbergio nuopelnų, ypač užsienio politikos srityje, įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę tarptautiniu mastu. Bet šalies vidaus gyvenimui jis nemažai pakenkė – manau, dėl savo asmeninių savybių.
Pažįstu Vytautą nuo gimnazijos laikų. Būdavo, jis sukiršina mokslo draugus, o kai jie susipeša, pats stovi nuošalyje ir juokiasi. Toks V.Landsbergis ir liko. Lietuvos žmones jis skirstė į patriotus ir netikėlius, šunaują. Tuos, kurie nors truputį prieštaraudavo jo valiai, laikydavo priešais.
Bet štai kas įdomu – V.Landsbergis vaizdavosi esąs aršus antikomunistas, bet visus tris savo pavaduotojus AT laikais pasirinko iš buvusios Komunistų partijos aplinkos: Česlovą Stankevičių, Kazimierą Motieką, ateizmo propaguotoją Bronių Kuzmicką.
V.Landsbergis labai troško tapti pirmuoju atkurtos Lietuvos prezidentu, bet laikėsi autoritarinės nuostatos – „valstybė – tai aš“. Tautai tokia nuostata buvo nepriimtina.
– Bet jaunos demokratijos sąlygomis visuomenės interesai, požiūriai natūraliai išsiskaido, susiduria. Gal nevertėtų dėl to kaltinti asmeninių V.Landsbergio savybių?
– Bet Lietuvoje tas nuomonių išsiskyrimas buvo įgavęs iškreiptą pavidalą. Prie AT (Seimo) rūmų susirinkdavo aršios dešiniųjų, V.Landsbergio šalininkės, „megztosios beretės“. Jos užpuldavo, apspjaudydavo, puldavo mušti neįtikusių deputatų, keikdavo juos, apšaukdavo KGB agentais.
Tos piktos moterys (buvo ir vyrų. – Red.) susiburdavo stichiškai, bet dešinieji deputatai pildavo alyvos į ugnį. V.Landsbergis kartą dėkojo „megztosioms beretėms“, sakė: kai jūs ateinate paremti, parlamentas priima geresnius įstatymus.
Kartą „beretės“ juokingai susimovė. Į parlamentą ėjo dešinysis Juozas Karvelis, o „beretės“ pamanė, kad eina į jį truputį išoriškai panašus kitas parlamentaras Jurgis Jurgelis, iš mūsų frakcijos, taigi „blogiukas“. Ir puolė jį lupti, o J.Karvelis užsidengė rankomis galvą ir šaukė: „Aš ne Jurgelis, aš Karvelis!“
O moteriškės vargšelį ėmė dar smarkiau pliekti, šaukdamos: „Tai dar meluosi!?“
– Iki šiol istorikai neranda aiškaus atsakymo į klausimą, kodėl nepavyko prezidentu išrinkti Stasio Lozoraičio – asmenybės, kuri galėjo suvienyti į „landsbergininkų“ ir „brazauskininkų“ stovyklas susiskaldžiusią tautą?
– Mažai kas žino tokį faktą: artėjant pirmiesiems po nepriklausomybės atkūrimo prezidento rinkimams, aš su Justinu Karosu, anuomet įtakingu LDDP politiku, Seimo nariu, važiavome susitikti su S.Lozoraičiu. Kalbėjome, kad ir kairieji būtų linkę jį paremti. Bet po to LDDP stovykloje kilo triukšmas, buvo pareikšta: mes turime Algirdą Brazauską, jokio S.Lozoraičio mums nereikia.
O kai S.Lozoraičio kandidatūrą parėmė V.Landsbergis, supratome, kad prezidento rinkimus pralaimėsime, nes dešiniųjų populiarumas buvo smarkiai kritęs.
– Kokia jūsų nuomonė apie Kazimierą Prunskienę, A.Brazauską? Šios asmenybės vertinamos gana prieštaringai?
– K.Prunskienė – labai protinga, racionali moteris. Ji buvo nepelnytai įtraukta į intrigų pinkles, su ja susidorota. Kokie jos buvo santykiai su KGB, nežinau, bet anais laikais tokia „nuodėme“ daugelį buvo galima apkaltinti. Apie mane irgi buvo paskleistas gandas, esą kalėdamas aš išdavinėjau kameros draugus. Bet paaiškėjo, kad tai darė kitas žmogus, ne aš.
A.Brazausko teigiama savybė buvo ta, kad jis mokėjo rasti kalbą su paprastais žmonėmis. Bet ir jis buvo gana autoritariškas, tik ne taip akivaizdžiai kaip V.Landsbergis.
– Kas jums labiausiai nepatinka šiuolaikinėje Lietuvoje, kas erzina?
– Man liūdnoka, kad per ketvirtį amžiaus daugelis dar neatsikratė vergiško keliaklupsčiavimo prieš valdžią, neįgijo stuburo. Neseniai buvau Vilniaus universiteto rektoriaus inauguracijos šventėje.
Renginys puikiai surežisuotas, bet kalbėtojai tik ir lankstėsi D.Grybauskaitei, ją liaupsino, o apie rektorių lyg tarp kitko užsiminta. Net bloga pasidarė nuo tokio pataikavimo.
D.Grybauskaitė irgi valdo pagal principą: „Valstybė – tai aš“. Ji man daug kuo primena V.Landsbergį. Iš visų atkurtos Lietuvos valstybės prezidentų tik Valdas Adamkus vadovavosi nuostata: „Valstybė – tai MES“. Lietuvai labai pasisekė, kad turėjo tokį prezidentą net dvi kadencijas.
Iš 125 signatarų yra mirę 24. Pirmasis iškeliavo į anapilį Valerijonas Šadreika. Jis mirė 1991-ųjų birželį. Jauniausias miręs signataras – Gintaras Ramonas. Jis nusižudė 1997 metais, sulaukęs 35 metų.
