Propaganda, neutralumas ir infozombiai

Niekam ne paslaptis, kad dabartinis Rusijos režimas užsuko pragarišką propagandos mašiną, kai melas ir klastotės tiražuojami be jokio gėdos jausmo, o kliedesiai liejasi per viršų. Tačiau kažin ar tai išties galima vadinti informaciniu karu tikrąja to žodžio prasme, nes jokių mobilizacinių šūkių atstatyti pažeistas tiesos teises iš priešingos pusės dar nesigirdi, karo būgnai nemušami, trimitai nepučiami, čia dažniausiai vis tik laikomasi nuomonės, kad melo kojos yra trumpos, o tiesa anksčiau ar vėliau laimės savaime.

Daugiau nuotraukų (1)

Edvardas Čiuldė

Apr 13, 2015, 1:48 PM, atnaujinta Jan 6, 2018, 11:11 PM

Kai Rusija išmeta eilinę melo porciją, neretai reaguojama kaip į blogą orą, išskleidžiant skėtį arba įsispiriant į kaliošus, tačiau dėl to nesiruošiant nei laimėti, nei pralaimėti. Jeigu norite, pasakysiu net taip, kad tie, kurie specializuojasi tyrinėdami Rusijos melus, labai panašiai kaip ir tvarto mėšlo testuotojai žemės ūkyje, – yra tokia profesija, – užsiima ne pačia estetiškiausia veikla. Braidyti po mėšlą nėra didelis malonumas, tačiau, kaip yra sakoma, kiekvienas pašaukimas yra savaip vertingas ir gali būti panaudotas visų mūsų labui.

Daugelis dabartinio Rusijos režimo propagandos klišių yra atpažįstamos iš tolo dėl negrabiai šviečiančių baltį siūlų. Bala jų nematė! Dabar norisi atkreipti dėmesį į labiau pikantišką aplinkybę, kad pastaruoju metu padaugėjo tokio nepaskelbto informacinio karo-ne-karo aukų ne tiek dėl Rusijos pritaikytų priemonių veiksmingumo, kiek dėl kai kurių žmonių išankstinio įsipareigojimo matematinės proporcijos idealui arba ypatingo jautrumo simetrijai.

Jeigu turite klausą, neįmanoma neišgirsti dar neskambančio vienu harmoningu balsu, bet jau prasimušančio dygiais laibais balseliais, pradedančio ošti choro apie tai, kad, iš vienos pusės, yra anos pusės propagandistai, o, iš kitos, mūsų propagandistai, taigi neva tikra tiesa yra kažkur per pusę.

Ar sakote, kad jie ir yra tikrieji tiesos sargybiniai savo neutralumu kaip išsipylusi dvasia pakimbantys virš visų prieštaravimų ir alternatyvų? Jeigu klausite manęs, nedvejodamas atsakysiu, kad tokio tipo neutralumo puoselėjimas liudija narciziškų kompleksų užvaldytos prigimties išdaigas ar išopėjusios savimeilės naštą labiau nei meilės tiesai duotybę. Na, tiesą sakant, net nežinau, ko čia yra daugiau – bailumo ar kvailumo?

Kaip skelbia I.Kanto filosofija, tik įsisąmoninęs savo baigtinumą žmogus gali pretenduoti pažinti tiesą, gėrį ir grožį, taigi baigtinumo įsisąmoninimas žmogaus veikloje lemia daugiau nei beribis amorfiškumas anapus tokių baigtinių orientacijų. Dar kitaip tariant, objektyvi tiesa visados yra konkreti tiesa.

Taigi, kaip atrodo, pavojingai klaidinantis yra įsitikinimas, kad tiesa slypi kažkur per vidurį, jog neva tiesos labui visados būtina nueiti savo kelio dalį, įveikiant susipriešinimą, suartinat kraštutines pozicijas, užapvalinant aštriausius kampus.

Tarkime, toks požiūris kartais gali praversti ieškant sutarimo artimiausioje aplinkoje, kai sakoma, kad nebūna taip, jog šeimyninio konflikto metu būtų kalta tik viena pusė, yra svarbus kaip atskaitos taškas kritinės savirefleksijos išplėtojimui, tačiau bandymas prilyginti tiesą derybų meno technologiniams laimėjimams yra ne kas kita kaip tiesos išsižadėjimas dėl pernelyg menko preteksto ir visiškai neskoningu pavidalu.

To pačio šeimyninio konflikto metu smurtininkas yra laikomas kaltu be išlygų, o ieškant čia smurtui pateisinimo tik subjaurotume savo vaizduotę, tuo labiau ne priartėtume, bet nutoltume nuo tiesos, jeigu ieškotume kažkokio vidurio kelio žmogžudystės, karo nusikaltimų, niekšingo užpuolimo iš pasalų supratime, tokiu būdu, nežiūrint mūsų subjektyvaus įsivaizdavimo apie geras manieras, didesniu ar mažesniu laipsniu, tarkime, per pusę. pateisindami blogį.

Tiesą sakant, net jeigu labai norėtume, neturime teisės prisistatyti neutraliais stebėtojais ten, kur tiesą privalome liudyti nieko neatidėliodami, nebijodami perskubėti, išdegę akis, jeigu yra nors pati menkiausioji galimybė gelbėti žmogaus gyvybę ir orumą, gerai suprantant, kad čia sprendžiasi taip pat ir Lietuvos likimas.

Kartas nuo karto pasigirstantys raginimai Ukrainos užpuolime nepalaikyti nė vienos iš konflikto pusių, įsikibus laikantis neutraliteto, tikrai neturi nieko bendro su balanso paieškomis, auksine vidurio taisykle ar objektyvistine maniera, nes iš tiesų grobuoniškas V.Putino režimas labiausiai būtų pamalonintas tada, jeigu niekas nesikištų Rusijai dorojant vieną po kitos nepriklausomas valstybes, kad jeigu niekas nė necyptelėtų banditui prirėmus auką prie sienos.

Norite tikėkite, norite ne, bet kartą kažkam iš dabartinės JAV administracijos patarėjų korpuso, kaip atrodo, karjerą čia pardedančiam dar jaunam žmogui pavyko pasakyti stulbinančiai teisingus žodžius apie tikrąją tokio neutralumo vertę.

Neatsimenu pavardės, bet įstrigo duoto interviu pastebėjimas, kad rusiška propaganda nesiekia įtikinti, jog neva amerikiečiai sukūrė blogą šalį, o tik bando įpiršti nuomonę, kad JAV yra tokio pat tipo valstybė kaip ir Rusija, lygiai taip siekianti dominuoti silpnesniųjų sąskaita, puoselėjanti tokius pačius grobuoniškus instinktus. Žinoma, tokiu atveju prisišliejimas prie vienos ar kitos ar kitos pusės būtų visiškai atsitiktinis dalykas, o save laikančiam proto bokštu personažui labiausiai tinkamas pasirinkimas būtų neutralumo filosofija.

Ar šį požiūrį pavyko įkalti mūsų bendrapiliečiams į galvą, lašas po lašo nuodijant smegenis, išnaudojant tipiškas mūsų populiacijai silpnybes? Kai girdžiu sakant ar atkartojant kažką panašaus apie neutralumą, prieš akis nevalingai iškyla lazareto vaizdai, uoslę užgauna supuvusių žaizdų dvokas su labiausiai sužalotų ar susižalojusių dėl neatsargumo informacinio karo-ne-karo aukų kontingentu.

Dar įdomesnis atvejis, kai įrodinėjama, kad vardan objektyvumo reikėtų pripažinti, jog praeito amžiaus pabaigoje Rusija buvo pažeminta, taigi dabar tarsi ir privalome taikstytis su kerštingais sovietijos teisių paveldėtojos kompleksais. Tačiau pasukus pokalbį tokia linkme, nedaug betrūksta, kad kažkas pasiūlytų Lietuvai atsiprašyti už savo laisvę ir nepriklausomybę, už tai, kad lietuviai nepraleido progos pasprukti iš tautų kalėjimo, užsimoję gyventi pagal civilizuoto pasaulio taisykles.

Ar vis dar laikotės požiūrio, kad tiesa slypi kažkur per vidurį tarp acto garintojos neprilygstamų įžvalgų ir, tarkime, A.Vinokuro ne kartą išsakytos nuomonės apie dabartinį Rusijos režimą, nevengiant čia kartais net aštresnių žodelių? Didelės paslapties iš tiesų nėra, jeigu laikotės tokio požiūrio, labai tikėtina, kad greitai išgarinsite paskutinius savo smegenų likučius.

Tačiau ne frankenšteinai, judantys kampuotais judesiais, protestuojantys prieš NATO bazių šmėklas Lietuvoje ar užsiimantys panašia veikla gąsdina labiausiai. Kapinių rūkas uždengia viską, kai tolyje švelniai riaumoti pradeda zombiai, žadinantys trečiojo kelio tarp gyvenimo ir mirties ilgesį.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.