Vienas kariamų lenkų, paklaustas, kaip jaučiasi, atsakė: „Kabu aš, kabu ir kažkaip silpna darosi... Žinoma, juk nuo pat ryto nieko nevalgęs...“ Ši linksma istorija ateina į galvą proputiniškas gudrybes vykdančio Lenkų rinkimų akcijos lyderio kontekste.
Vos nurimo emocijos dėl Valdemaro Tomaševskio, gegužės 9-ąją iškilmingai žygiuojančio su Georgijaus juostele per Antakalnio kapines, o jis jau suskubo pareikšti Lenkijos dienraščiui „Rzeczpospolita“, kad smerkia Maidaną, visas revoliucijas ir permainas Ukrainoje.
V.Tomaševskio partijos kolega, Lietuvos parlamentaras, nuėjo dar toliau: socialinio tinklo paskyroje siūlė subombarduoti provakarietišką valdžią Kijeve. Vos dingo ši tematika iš pirmųjų dienraščių puslapių, jau ankstyvą rudenį buvo parengtas rinkimų į Vilniaus miesto savivaldybę sąrašas kartu su Rusų aljansu.
Lenkų rinkimų akcijos pastangomis į sostinės tarybą buvo išrinkti abejotino autoriteto veikėjai – žurnalistė, neseniai dirbusi proputiniškoje televizijoje, rusų publicistas, prieš keletą metų dar viešai abejojęs Lietuvos nepriklausomybe.
Per tą patį maskvietišką kanalą vietos redakcijos pastangomis V.Tomaševskis ir jo bičiuliai kvietė balsuoti už „Izbiratelnuju Akciju Poliakov Litvy“.
Vėliau tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje buvo paminėta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25 metų sukaktis. Valstybės institucijos ir visuomeninės organizacijos pagerbė tų įvykių dalyvius: politikus, žurnalistus, visuomenės veikėjus.
Tiktai Lenkų rinkimų akcijos lyderiai neskubėjo pagerbti savo tautiečių, Kovo 11-osios Akto signatarų.
Niekas taip pat nenorėjo priminti dienraščio „Kurier Wilenski“ ir savaitraščio „Znad Wilii“ vaidmens 1989–1991 metais, statant laisvos Lietuvos valstybės pamatus, skleidžiant nepriklausomą žodį sovietų propagandos apsuptyje.
Ir jau gal būtų ramu, nes rinkimai baigėsi, o kiti dar negreitai, bet pavasaris ir Saulės užtemimas (nors ir dalinis) nustato savo teises.
Prieš porą savaičių kai kurie V.Tomaševskio draugai ir draugės Lietuvos Seime balsavo prieš arba susilaikė, kai buvo priimamas įstatymas dėl šauktinių kariuomenės formavimo.
Žinoma, Lietuvos visuomenė interpretuos tai kaip smūgį savo šalies saugumui ir vietiniai lenkai dar kartą bus pažymėti penktosios kolonos ženklu.
Tarsi to buvo negana, Lenkų rinkimų akcijos frakcija nedalyvavo balsuojant dėl rezoliucijos, skirtos nužudytam Rusijos opozicijos veikėjui Borisui Nemcovui, dideliam Lietuvos ir Lenkijos bičiuliui.
Tai dar ne viskas. Šiuo metu Lenkų kultūros namuose Vilniuje, esančiuose Naugarduko gatvėje, veikia fotografijos paroda apie įvykius Maidane.
Šias nuotraukas atvežė Lvovo ir Vinicos lenkai, norėdami pasidalinti su savo tėvynainiais Lietuvoje skausmu ir pokyčių, pastaruosius dvejus metus vykstančių Ukrainoje, patirtimi.
Ekspozicija sudomino daug žmonių, bet ne Lenkų rinkimų akcijos lyderį.
Pirmininkas juk aiškiai ir dažnai kartoja, kad Maidanas – tai blogis, Europos Sąjunga neturi jokių vertybių (suprask, jam iš Europos Parlamento suolo geriau matyti), euras yra nereikalingas, net žalingas Lietuvai, o mūsų informacinė erdvė yra sunkiai įsivaizduojama be Kremliaus televizijų!
Taigi fotografijų paroda neišvyks toliau į lenkų bendruomenes, į Pietryčių Lietuvos rajonus, nes visos savivaldos institucijos yra partijos lyderio „kišenėje“.
Apgailėtina, kad kovos už tautinių mažumų padėties gerinimą metodai, kuriuos parenka pirmininkas ir jo bičiuliai, yra sunkiai suprantami ir paaiškinami. Negalima viena ranka siekti žmogaus teisių apsaugos, o kita regzti proputinišką flirtą – juk vienas paskutinių diktatorių Europoje turi mažai ką bendra su demokratija.
Išvada labai aiški – V.Tomaševskis nuosekliai riša kilpą Lietuvos lenkų bendruomenei. Ne tokią kaip XIX amžiuje, bet šiuolaikinę, sudėtingą, daugiasluoksnę, su Georgijaus juostele.
Be abejo, vietiniai lenkai privalo sau aiškiai ir nedelsdami atsakyti, kodėl jiems nuo kai kairių partijos lyderių iniciatyvų darosi ir silpna, ir nemalonu.
Lietuvos prezidentė ir premjeras turi apsispręsti, ar jie pasyviai stebės virš savo bendrapiliečių kabančią kilpą, ar aktyviai ieškos dialogo su šviesiąja Vilniaus lenkų inteligentijos dalimi. Dėl bendro darbo valstybės labui.
Docentas daktaras A.Pukšto yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros vedėjas
