„Kur jie nueitų, jei mes nebūtume priėmę? Ne į profesinę mokyklą. Juos pasigriebtų užsienio universitetai. Žinoma, srautus reikia reguliuoti, bet ne prievartos būdu“, – apie prastesnių mokymosi rezultatų pasiekusius stojančiuosius kalbėjo A.Monkevičius.
Vienoje didžiausių Lietuvos aukštųjų mokyklų MRU studijuoja 15,5 tūkst. studentų ir klausytojų, arba apie 17,5 proc. visų šalies universitetų studentų.
– Kokių darbų griebsitės pirmiausia? – „Lietuvos rytas“ paklausė buvusio švietimo ir mokslo ministro 59-erių A.Monkevičiaus, kuris šį mėnesį bus inauguruotas naujuoju MRU rektoriumi.
– Nuo pagrindinių krypčių nenukrypsime, juolab buvau vienas tų, kurie rengė universiteto plėtros strategiją. Turėtume tęsti ją kaip sėkmingą projektą.
Vienas svarbiausių universiteto sėkmės rodiklių, kiek absolventų sėkmingai įsitvirtina darbo rinkoje ir kiek sukuria darbo vietų kitiems. Tarp mūsiškių yra šimtai tokių, kurie, tarkime, baigę teisę, įkuria advokatų kontorą ir įdarbina kitus mūsų auklėtinius.
– Neretai MRU sulaukia ir kritikos, kad esą be atodairos priima galybę pirmakursių, kad nenusistatė minimalaus stojamojo balo. Kaip atremtumėte tokius priekaištus?
– Patys esame savikritiški, todėl ir sakau, kad turime daug ką padaryti užtikrindami studento sėkmę.
Bet nemanau, kad ta kritika visuomet pagrįsta. Mano galva, tai yra tam tikri stereotipai. Juolab mūsų universitetą tarptautiniai ekspertai akreditavo maksimaliam laikotarpiui – 6 metams.
Žiūrėkime į objektyvius rodiklius. Kiek mūsų absolventų registruota darbo biržoje? Mažiausiai. Tad prikuriama mitų.
„Sodros“ duomenys rodo, kad pagal studentų įsidarbinimą esame tarp lyderių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Iki 90 proc. mūsų absolventų sėkmingai randa darbą. Kai kurių programų absolventai įsidarbina net iki 100 proc., kitų – apie 80 proc. Net Japonijoje siekiamybė yra 80 proc., o mes šią ribą peržengiame.
Matau rimtą problemą nacionalinėje švietimo politikoje: einama tokiu keliu, kai kokybės problemas norima spręsti ribojimais, tačiau įvairiuose tyrimuose aiškiai sakoma, kad esame nejautrūs tam tikroms socialinėms grupėms ir regionams.
Idėja paprasta – neprarasti nė vieno žmogaus, skatinti jo motyvaciją, ugdyti gabumus. O dabar taikome įvairius ribojimus, minimalų stojamąjį balą. Tai vakarykštė diena.
– Būtent jūsų universitetas neįsivedė minimalaus stojamojo balo ir išsakė neigiamą nuomonę apie jį.
– Mūsų universitete yra daug konstitucinės teisės specialistų, o Konstituciją reikia gerbti. Kodėl Švietimo ir mokslo ministerija negali priimti įsakymo įsivesti tokią kartelę? Nes tai prieštarautų Konstitucijai.
Dalies studentų gebėjimai pasireiškia jau studijuojant. Atėję silpnesni jaunuoliai antrame ar trečiame semestre dažnai būna tarp lyderių, sėkmingai baigia studijas ir siekia karjeros. Gal jam iki tol nesisekė, nes neturėjo galimybių bendrojo lavinimo mokykloje?
Minimalus stojamasis balas 1 reiškia, kad žmogus gavo brandos atestatą. Į mūsų universitetą tokių kasmet įstoja apie 10 iš 2000 pirmakursių. Pernai buvo dvylika. Jie visi buvo iš ankstesnių laidų. Tad iš esmės tai keistas ginčas dėl 12 žmonių.
Jeigu kartelę pakeltume iki 2, MRU turėtų 180 tokių studentų. Galėtume atsikratyti tų žmonių ir dėstytojai su jais nevargtų. Ar tai geresnė išeitis? Net žinant, kad apie du trečdalius tokių studentų nebaigia universiteto. Bet tie šešiasdešimt, kurie baigia, būna geri specialistai.
– Bet neneigsite – tai teikia universitetams ir finansinės naudos.
– Bet dirbant su silpnesniais studentais būna labai daug rūpesčių.
Pabrėšiu, kad jei reikia, studentus šaliname. Ir tai darome iškart, jei jie neišsilaiko dviejų skolų. O ne kaip kažkas sakė, kad tempiama metų metus.
– Kai buvote švietimo ir mokslo ministras, sakėte, jog padėtis, kai 90 proc. abiturientų nori tęsti mokslus universitetuose, yra nenormali. Dabar lyg ir prieštaraujate sau.
– 90 proc. išties būtų nenormalu, bet tiek ir nestudijuoja. Pažangios šalys siekia, kad ne mažiau kaip 40 proc. žmonių turėtų aukštąjį išsilavinimą. O, pavyzdžiui, korėjiečiai sako, kad ne mažiau kaip 60 procentų. Jie mano, kad kasdienį techninį darbą turi atlikti robotai, o žmonėms skirta kūryba.
Taigi, manau, kad mums derėtų orientuotis į 70–80 procentų.
