Tikrovė, jau virstanti mitu ir jau nebežinai, ar apverkiamas, niekinamas pats įvykis, ar jo virtualus produktas. Tačiau, abi pusės sutaria: Holokausto tema nepalieka abejingu. Minėjimas –nesvarbu intencijos – būdas palaikyti skausmą, lyg kokį gyvybės fakelą, vedanti tamsiu tuneliu tikėtinai ten, kur galiausiai atsiprašysime vienas kito be jokio patoso. Tiesiog žmogiškai.
Holokaustas, kaip skausmo, kančios simbolis, gyvas kita forma tarp krikščionių ar musulmonų savęs kankinimo forma, pavyzdžiui kalant save ant kryžiaus, talžant save rykštėmis ar pjaustant save peiliais, badant savo kūną plieniniais virbais. Kitaip tariant, saldus kūną luošinantis sadizmas kaip įrankis susiliejimui su Didžiąja kančia.
O kai tokioje viešoje kančios orgijoje dalyvaujama tūkstančiais, kyla logiškas klausimas: ar jau dabar tos kilograminės šou kančios pakanka atsverti 6 milijonus nužudytų? Gal pateiksiu nužudytų bendrapiliečių skaičių Lietuvoje – apie 200 000. Šis skaičius kiek apčiuopiamesnis. Maždaug Klaipėdos dydžio miestas. Įsivaizduokite: aplankote vieną dieną Klaipėdą, o ji – tuščia. Nė gyvos dvasios.
Galiausiai priplūsta kažkokie kitakalbiai ir užima visus Klaipėdos gyvenamuosius namus. Paklausus, kur dingo mano teta, brolis, tėvas, motina, sesuo, kitakalbiškai atsako nieko nežinantys. Tiesiog dabar viskas priklauso jiems ir tiek. Ne jų reikalas. Valstybė kalta, eik, žmogau, ir aiškinkis, paverk ant valstybės peties, gal atseikės kompensaciją, jeigu susimylės. Bet tikriausiai ne, nes tautai tokia kompensacija už žydų privačios nuosavybės nusavinimą nė motais.
Tauta tai laiko piktybiniu reikalavimu, maždaug „tiems žydams vis negana“. Na, ar tauta taip mano, sunku pasakyti. Bet kad kai kurie atsakingi taip pamąsto, tai jau tikrai. Pavyzdžiui sako, kad pakanka ir dviejų žydų skirtingų politikos barikadų pusėse, kaip kompensacija ar duoklė teigiamam įvaizdžiui. O čia, kompensacija visai tautai! Pakanka vienos, už religinę nuosavybę.
Nereikia erzinti žmonių. Juk kalbame apie kančią, Holokaustą. Teisingumas ne prie ko. Pakanka, remiantis ES lėšomis, organizuoti viešą virtualią autodafę, tipo „Būti papuasu“, „Būti indėnu“, „Būti žydu“, įlendant, įšliaužiant, įšvirkščiant save po sudegintos odos likučiais.
Taip sekundei, valandai, na, jeigu jau labai reikia, dienai pavirsti tuo deginamuoju ar gulinčiu duobėje su kitų sumaitotais kūnais, sunaikintais gyvenimais, taip prakeikiant palikuonis skausmui ir tai pačiai ne teatrališkai kančiai staiga, pačioje gražiausioje gyvenimo akimirkoje, užtemdančiai saulę pilniau, nei pats pilnas saulės užtemimas. Nubrauki ranka, ir gyveni, žengi sau toliau gyvenimu. Juk ir taip aišku, kad pats duobėje negulėjai, ar ant laužo nedegei, todėl skausmas lyg ir ne tavo. Tai jeigu pats žydas to skausmo purtosi, nes vis pančioja rankas ir kojas, tai ką kalbėti apie nežydus? Kuriems, beje, ir savo skausmo netrūksta.
Tiesa sakant, man, kaip histrionui, aukščiau netiesiogiai išdėstyta kritika Rūtos Vanagaitės projektui „Būti žydu“ , nemiela. Ji, beje, net ne mano. Bet dalis tiesos yra. Aš gi, iš savo patirties žinau teatro galią veikti protus, kelti žmogų bet kokiai kovai prieš bet ką, priklausomai nuo užtaiso turinio ir kiekio vaidinime.
Pamenate, kokį ažiotažą sukėlė Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“? Jį prakeikė davatkos, net nemačiusios spektaklio. O šiandien cenzūra uždraudė Rusijoje rodyti filmą „Children 44“, mat tas neatitinka putleriškos istorinės realybės. Suprantu R.Vanagaitės intenciją. Geriau šitaip, nei niekaip. Tegul tie nežydų jaunuoliai dedasi kipas, tegul teatro meno pagalba įsijaučia į kitos tautos istorinės kančios atmintį.
Tegul ir toliau keliasdešimtyje Lietuvos mokyklų kuriasi Tolerancijos centrai tikslu pajusti kito skausmą, kito netektį. Kas sakė, kad netektis, kančia, turi etninį savininką? Kas sakė, kad vieno skausmas yra kito laimė? Juk ta laimė, virtusi nelaime, pasibels ir į tavo namus. Kitaip nebūna. Stovėti šalia ir nieko neveikti, tai tas pat nusikaltimas.
Europoje, toje, Vakarų, kurios dalimi jau esame kaip ir, antisemitinių išpuolių pernai padidėjo 44 –riais procentais. Lietuviai, gyvenantys ten, puikiai žino, ką tai reiškia. Nes ir juos ten kartas nuo karto kažkas atidaužo vien tik už lietuvišką vardą.
Va, sako, kad Norvegijoje net vaikus atiminėja. Net lygina su Holokaustu, kai banditai atiminėjo vaikus iš išprotėjusių iš skausmo motinų. Iš vienos tokios, Kauno gete atėmė. Ta griebė vaiką, o kai atėmė, puolė banditus. Už tai jai suskaldė šautuvo buože galvą. Krito vietoje. Tai buvo mano mamos pusseserė.
Taip, tiesa, Norvegijoje taip nėra, ką čia lyginti. Bet atimto vaiko kančios išgraužta duobė ta pati. Įdomu, ar sekančiais metais R.Vanagaitė užsiims Norvegija? Hiperbolizuoju, žinoma. Tokie teatralizuoti happeningai pavojingas užsiėmimas. Galima paslysti lygioje vietoje perdedant, banalizuojant, galiausiai paverčiant nelinksmai juokingu.
R.Vanagaitė turi drąsos, be abejonės. Ta drąsa, įvardinčiau moraline drąsa, manau, kyla iš jos prisipažinimo, esą jos giminėje kažkas dalyvavo žydų žudynėse. Taigi, kiekvienam savas kelias į atgailą. Svarbiausia, tą kelią pasirinkti. Svarbiausia, juo eiti. Toks pasirinkimas yra sąžiningas. Galima, žinoma, subjauroti kaltinant pasipinigavimu. Bet taip nesunku subjauroti viską, pačiam stovint stebėtoju šalia.
Holokausto minėjimas skirtas atminti tragedijai. Tikėtinai bus suprasta, kad ši vienos tautos tragedija yra dalis žmonijos tragedijos. Tada Europos gatvės bus pilnos protestuojančių ne tik vykstant eiliniam Hamas-Izraelio karui, bet ir masiškai žudant Yarmuko (Sirija) pabėgėlių stovykloje palestiniečius: moteris, vyrus, senelius, vaikus.
Masiškai žudant kurdus ar yazidus Irake. Bus pilnos gatvės protestuojančių prieš ISIS galvų kapotojus, prieš Boko Haram ir kitus nieko dėtų žmonių kraujuose iki kelių braidančius monstrus. Bet, kad nėra tų protestų. Net neprotestuojama prieš krikščionių žudynes. O prieš Izraelį, kaip sakiau, gatvės pilnos antisemitinių šūkių. Kaip tais ‚gerais nacių laikais“: Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Belgijoje.
Lietuvoje taip nėra. Gal kad tų žydų tik 3 500 teliko.... Nepriimkite tai kaip piktybinį pajuokavimą, bet mintys kyla visokios. Bet kuriuo atveju, Holokausto minėjimas Lietuvos visuomenei reikalingas kaip ir Rugpjūčio 23 vežimų į Sibirą minėjimas.
Skausmo, kančios pripažinimas, pasakytų psichoterapeutai, yra kelias į to skausmo ir kančios priežasčių suvokimą. Svarbiausia, kad nustotume lyginti kieno kančios daugiau ir kieno didesnė. Svarbiausia, kančia dalintis. Taip lengviau ją iškęsti, lengviau nešti. Antraip stuburas iškryps. Mūsų visuomenei to mažiausiai reikia.
