Nuo 2014-ųjų rudens Lietuvoje besidarbuojantis diplomatas mūsų šalyje jau matė šilto ir šalto, bet protesto akcijos po Norvegijos ambasados langais ir tarptautiniu skandalu virtusi Gabrieliaus istorija atskleidė, kad kai kurias pamokas teko išmokti tiek Lietuvai, tiek Norvegijai.
– Lietuvoje esate nuo praėjusių metų, kaip pasikeitė jūsų turėta nuomonė apie Lietuvą ir lietuvius?
– Lietuvoje pradėjau dirbti praėjusių metų rugpjūtį, tad per visą šį laiką spėjau aplankyti daugybę Lietuvos vietų ir pažinti žmonių. Įspūdžiai – tik pozityvūs ir džiugiausi, kad buvau paskirtas ambasadoriumi būtent Lietuvoje. Norvegijos ir Baltijos šalių santykiai labai artimi, turime daug bendrybių. Lietuva yra ta šalis, kurioje nėra sunku dirbti, nes žmonės atviri ir geranoriški.
Nuo pat tada, kai Lietuva atkūrė savo Nepriklausomybę, mūsų šalių bendradarbiavimas tik intensyvėjo. Kalbu net tik apie kultūrinį bendradarbiavimą, iš karto po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva ėmė domėtis norvegų verslo kompanijos.
–Jums teko dirbti nelengvu laikotarpiu, kai prie ambasados buvo rengiami protestai dėl iš motinos atimto Gabrieliaus L., kaip šiandien vertinate anų dienų situaciją?
– Iš tiesų į darbų sūkurį teko įsitraukti labai greitai, nes spalį Klaipėdoje buvo atidarytas Suskystintųjų gamtinių dujų terminalas, prie kurio darbavosi Norvegijos bendrovė. Tai buvo labai svarbus įvykis ne tik Lietuvos energetinei nepriklausomybei, bet ir šalių bendradarbiavimui.
Sausį prasidėjo įvykiai, susiję su Gabrieliaus byla, ir nuo tada Lietuvoje prasidėjo tam tikra vieša kampanija prieš „Barnevernet“, kuri neabejotinai turėjo įtakos visuomenei nuomonei. Dabar, kai praėjo pora mėnesių, pats laikas ramiai pasvarstyti apie šios istorijos ištakas ir pasekmes.
Esu labai susirūpinęs, kai rusų spaudoje skaitau apie Rusijos vyriausybės remiamą viešą kampaniją prieš jau minėtą vaikų teisių gynimo organizaciją. Tam tikros detalės iš tiesų šokiruoja: teigiama, kad vaiko teisių apsaugos sistema Norvegijoje yra korumpuota, niekam nepavaldi, teigiama, kad kuo daugiau vaikų stengiamasi paimti iš šeimų ir atiduoti įvaikinti.
Tarp minimų priežasčių yra net ir tokios, su racionaliu mąstymu neturinčios nieko bendra, kaip norvegiškojo genofondo gerinimas – neva dėl santuokų tarp pusbrolių ir pusseserių šalyje gimsta daug Downo sindromą turinčių vaikų. Šie ir panašūs pasvarstymai gal ir neskamba rimtai, bet meta šešėlį ant Norvegijos reputacijos.
Lietuvoje situacija yra kitokia – turite nepriklausomą kritiškai mąstančią žiniasklaidą, demokratišką visuomenę, kuri nuo pat pradžių į šią krizę reagavo konstruktyviai.
– Bet Lietuvoje iš tiesų piešiamas negatyvus organizacijos „Barnevernet“ paveikslas...
– Visuomenė turi suvokti, kad „Barnevernet“ nėra kuo nors ypatinga organizacija. Tai institucija, kuri stebi situaciją ir reaguoja tik tais atvejais, kai šeimos nepajėgios išspręsti savo problemų, negali užtikrinti savo vaikams saugios aplinkos, sveikatos priežiūros ir pan.
Žinoma, vaiko paėmimas iš šeimos galimas tik esant labai sudėtingai situacijai ir daugeliu atvejų tai šeimos tragedija. Tačiau tokių priemonių, kai nėra kitų išeičių, imasi ne tik Norvegija, jos taikomos ir kitose šalyse.
2013-ųjų statistika rodo, kad Norvegijoje reikėjo globos 8183 vaikams, iš kurių 159 buvo atiduoti globoti minėtais metais. Lietuvoje globojamų vaikų buvo 10 156, iš kurių maždaug dviem tūkstančiams globos prireikė 2013-aisiais. Tai rodo, kad Lietuvoje į globos įstaigas patenka kur kas daugiau vaikų nei Norvegijoje.
Svarbu suvokti, kad „Barnevernet“ nėra kokia nors ypatinga blogio institucija. Dauguma šalių spręsdamos vaikų globos problemas susiduria su įtėvių trūkumu, mat tai nėra tik kompensacijų gavimas, bet ir didelė atsakomybė ir specialių įgūdžių bei žinių reikalaujanti veikla.
Šiuo metu Norvegijos vyriausybė dirba ta kryptimi, kad ir imigrantai norėtų tapti įtėviais ar globėjais tos pačios kilmės šalies vaikams. Tikiuosi, kad tokie projektai bus sėkmingai plėtojami, mat tai padėtų vaikams išlaikyti tautinę tapatybę.
– Kodėl norvegai noriai ima vaikus į savo šeimas laikinai globai ar įsivaikina?
– Norvegijoje jau seniai esama senų globos ir įvaikinimo tradicijų. Žinoma, tapti įtėviais kur kas sudėtingiau nei susilaukti kūdikio, nes tai reiškia visai kitokius iššūkius, juk į šeimą atkeliauja metukų ar vyresnis vaikas.
– Kokių kultūrinių skirtumų esama kalbant apie vaikų priežiūrą Lietuvoje ir Norvegijoje?
– Neturiu daug informacijos apie vaikų priežiūrą ir auklėjimą Lietuvoje, bet Norvegijoje stengiamasi vaiką auginti kaip asmenybę ir ugdyti jo savarankiškumą, padėti atsiskleisti gebėjimams. Norvegijoje vaikai turi labai daug laisvės saviraiškai, žinoma, tikrai nekalbu apie laisvę daryti, ką nori. Augindami vaikus norvegai labai daug dėmesio skiria ir jų fiziniam lavinimui, skatina daug laiko praleisti gryname ore.
Norvegijoje gyvena apie 50 tūkst. lietuvių. Remiantis 2012-ųjų statistika rodo, kad tik 11 lietuvių vaikų buvo skirta globa. Šie skaičiai atskleidžia, kad situacija tikrai nėra tokia siaubinga, kaip yra piešiama.
Pasitaiko atvejų, kai vaikai iš šeimos paimami rūpinantis jų situacija, jiems suteikiama laikina globa, galinti trukti iki šešių savaičių. Vaiko paėmimas iš šeimos ir globos suteikimas ilgesniam laikui yra labai sudėtinga procedūra.
– Jūs paminėjote, kad 2012-aisiais globa buvo paskirta 11-ai vaikų. Kokios aplinkybės lėmė, kad būtent Gabrieliaus L. istorija tapo tokia žinoma Lietuvoje ir Norvegijoje?
– Suprantama, kodėl lietuviams ši istorija pasirodė tokia dramatiška, juk kalbame apie 7-metį Norvegijoje gyvenantį lietuvį, kuriam buvo skirta globa, o mamai apribotos galimybės su juo matytis. Visuomet yra šeimos tragedija, kai priimami tokie sprendimai, bet tokie sprendimai priimami visose šalyse. Žinoma, tai vaiko šeimos ar tautiečių neguodžia, tad tikrai suprantu kilusias reakcijas.
Pats buvau susitikęs su Gabrieliaus močiute, kuri iki ketverių metų augino berniuką Lietuvoje. Šiuo atveju nebuvo galima nieko pakeisti, nes globa Norvegijoje berniukui jau buvo paskirta.
Pavasario sesijos metu Norvegijos parlamentas ruošis Hagos konvencijos ratifikavimui. Tai turėtų palengvinti bendradarbiavimą su kitomis šalimis, kai reikia spręsti iškilusias problemas tokiu atveju, kaip šis. Tikiuosi, kad tokių ir panašių situacijų ateityje bus kuo mažiau.
Suprantu Norvegijos lietuvių susirūpinimą dėl tokių atvejų, bet čia reikia siekti atviro dialogo. Lietuviai puikiai integravęsi Norvegijoje, jie mūsų visuomenės nariai ir tokie dalykai ardo darnią atmosferą. Mes siekiame, kad būtų kuriamas ryšys „žmogus-žmogui“ ir atkurtas abipusis pasitikėjimas. Tikiuosi, kad Norvegijoje taip pat atsiras lietuvių, kurie norės tapti globėjais.
– Kalbant apie lietuvių šeimas Norvegijoje, už ką jos patenka į „Barnevernet“ tarnybos akiratį?
– Jei šeima susidūrė su kokiais nors sunkumais, tai tikrai anksčiau ar vėliau kas nors pastebės darželyje ar mokykloje, sveikatos priežiūros įstaigoje ar pan. Tokiu atveju „Barnevernet“ siūlo savo praktinę pagalbą šeimai. Atsižvelgiant į šeimos situaciją ir problemas šios tarnybos darbuotojai siūlo teisinę, medicininę ar psichologinę, esant reikalui net materialinę pagalbą.
Devyniais iš dešimties atvejų šios tarnybos specialistai lankosi namuose ir niekas neskuba paimti vaikų iš tėvų. Kad vaikai būtų paimti iš tėvų namų, situacija turi būti labai rimta ir kelianti didelį susirūpinimą.
Jūs girdite daug tvirtinimų apie atvejus, kad vaikas buvo paimtas iš šeimos už tai, kad į mokyklą neatsinešė priešpiečių, kad jis darželyje nebuvo tinkamai aprengtas eiti į lauką, ar net dėl to, kad į darželį atėjo su nenuvalytais akiniais...
Tai nėra pakankamai svarios priežastys, kad vaikas būtų paimtas iš šeimos. Tai gali tapti paskata patikrinti, ar tikrai šeimoje viskas gerai. Gal ir nieko tokio, kad vaikas kartą ar du pamiršo savo priešpiečius, bet jei jis be priešpiečių į mokyklą vaikšto jau dvi savaites, tuomet tai gali atkreipti vaikų gerove besirūpinančios tarnybos dėmesį ir jos specialistai pasiūlys šeimai pagalbą. Tai jokiu būdu nereiškia, kad vaikas bus atimtas, tiesiog bus pasiūlyta pagalba.
– Kokias pamokas iš šios situacijos, jūsų nuomone, išmoko abi šalys?
– Ši situacija parodė, kokio bendradarbiavimo turime siekti. Viliuosi, kad šį pavasarį bus ratifikuota minėtoji Hagos konvencija. Taip pat turime siekti kuo glaudesnio ir atviresnio dialogo. Turime išmokti reaguoti ramiai ir praėjus porai mėnesių po to, kai visuomenėje kilo audringa reakcija, turime apmąstyti, kokie to rezultatai. Ilgainiui bendradarbiavimas ir situacija turėtų tik gerėti.
– Kokių praktinių pokyčių kalbant apie vaikų globos teises laukiama Norvegijai ratifikavus Hagos konvenciją?
– Tai pagerintų informacijos mainus tarp šalių, be to, globos klausimas būtų sprendžiamas abiejų šalių – svarstomos galimybės vaiko globą patikėti giminaičiams gimtojoje vaiko šalyje, ką, deja, jau buvo vėlu daryti Gabrieliaus atveju. Turi atsirasti vaikų gerove besirūpinančių institucijų glaudus tarptautinis bendradarbiavimas.
– Kokia buvo Norvegijos visuomenės reakcija išgirdus Gabrieliaus istoriją?
– Norvegai tikrai suprato lietuvių nepasitenkinimą ir tai, kad tai labai sudėtinga situacija. Tokie atvejai pačioje Norvegijoje taip pat vertinami nevienareikšmiškai. Kalbant apie jau anksčiau minėtą informacinę kampaniją Rusijoje, turiu pasakyti, kad prie tam tikrų pagrindo neturinčių teiginių norvegai jau priprato.
– Ar yra buvę panašių į Gabrieliaus atvejų?
– Taip, tokių atvejų yra buvę. Itin daug dėmesio sulaukė prieš keletą metų nutikusi istorija, kai iš Stavangeryje gyvenusios indų poros buvo paimtas vaikas. Ši istorija garsiai nuskambėjo ne tik Norvegijoje, bet ir Indijoje. Galiausiai nutarimas perduoti vaiką valstybės globai buvo atšauktas ir jo globos teisės perduotos jo dėdei. Vaikas buvo grąžintas į Indiją ir vėliau apsigyveno įtėvių šeimoje. Su tautinių mažumų šeimomis susiję atvejai visuomet yra labai sudėtingi.
