Nuo šio pirmadienio įsigaliojo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) priimtas sprendimas trims mėnesiams uždrausti vieno pagrindinių Rusijos televizijos kanalų „RTR planeta" transliacijas.
Tai padaryta, nes kai kuriose to kanalo pokalbių laidose Rusijos politikai bei kitokie propagandininkai kurstė karą su Vakarais ir Ukraina, neapykantą ukrainiečiams.
Teisinis LRTK sprendimo pagrindas – Lietuvos įstatymai, kurie draudžia žiniasklaidos priemonėms kurstyti karą ar tautinę nesantaiką.
Bet kokiu atveju didelių diskusijų čia lyg ir neturėtų kilti. Tačiau sunerimti verčia pagrindiniai draudimo šauklių argumentai, kurie yra net ne oficialūs teisiniai, bet politiniai ideologiniai.
Būtent pastaraisiais, regis, rėmėsi ir kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas, suvaidinęs lemiamą vaidmenį LRTK priimant sprendimą ir apskritai tapęs viena pagrindinių institucijų, formuojančių valstybės politiką šioje srityje.
Draudimai esą viena pagrindinių apsaugos priemonių prieš Rusijos „hibridinę agresiją“, prieš informacinį karą, kuris nutaikytas į galimai pažeidžiamiausius visuomenės sluoksnius, ypač tautines mažumas.
Antrasis argumentas: valstybė turi parodyti savo jėgą visiems – ir lojaliems, ir potencialiai priešiškiems piliečiams, ir, žinoma, pačiai Rusijai.
Čia aistringiausi draudimų šalininkai deda tašką arba ragina eiti dar toliau – tarkime, riboti rusiškos kultūros sklaidą Lietuvoje, rusų kalbos dėstymą mokyklose. Štai tokia mąstysena bene pavojingiausia.
Taip, uždrausti Kremliaus televizijos kanalų transliacijas Lietuvoje, ko gero, galima ar net būtina. Galbūt galima eiti subtilesniu, tačiau tuo pačiu keliu – įvesti specialų mokestį norintiems tuos kanalus žiūrėti.
Vis dėlto esminis klausimas lieka: o kas po to? Juk visa tai greičiausiai ne tik nepakeistų realios padėties, nepašalintų galimų pavojų, bet gali tą situaciją pabloginti, o pavojus padidinti. Ypač jei būtų žengta rusų kalbos ar kultūros ribojimų link?
Kalbant apie šalies visuomenės atsparumą destruktyvioms išorės įtakoms ar lojalumo savai valstybei mastą, tikrai ne svarbiausia, ar Rusijos propagandiniai TV kanalai bus matomi Lietuvoje, ar ne. Nes informaciniame amžiuje tokie draudimai yra tiesiog technologiškai beprasmiai.
Juk virtualioji Rusijos propaganda apskritai yra tik viena ir net ne esminė priežastis, kodėl nemažai Lietuvos lenkų, rusų (kaip rodo apklausos, ir lietuvių) į situaciją Ukrainoje, Vakarus, Lietuvos valstybę ir jos poziciją žvelgia panašiai kaip Kremliaus propagandininkai ar daugelis eilinių rusų.
Kas tai lemia? Ar pirmiausia ne tai, kad pažeidžiamiausi Lietuvos visuomenės sluoksniai yra tie, kurie silpniausi socialiniu, ekonominiu, psichologiniu požiūriu?
Būtent šios atskirties mažinimas, kompleksiniai veiksmai, kurie suderintų tiek nuoseklią politiką, tiek visuomeninių organizacijų, pilietinių judėjimų iniciatyvas, pagrįstas dialogo principu, ir būtų tai, ko labiausiai reikia, jei norime stiprinti šalies atsparumą išorės informacinėms ir ideologinėms grėsmėms.
O primityvi jėgos kalba arba mėginimai tokiems piliečiams ar jų grupėms transliuoti savą, „teisingą“ kontrpropagandą (tai irgi dažnai siūloma) tik didins pavojų, kad jie dar labiau atsiribos nuo Lietuvos valstybės ir taps priešiškesni.
Tačiau apie specialias pilietinės integracijos, įvairios atskirties mažinimo programas beveik išvis nekalbama – nei viešojoje erdvėje, nei politinėje scenoje.
Žinoma, dalis žmonių yra iš principo piktybiški ir joks dialogas ar pilietinės integracijos programos jų neveiks.
Bet pavojingais elementais, net „penktąja kolona“ skelbti kone visas lenkų ir rusų tautinių mažumų organizacijas ar piliečius, nemąstančius apie Rusiją taip griežtai, kaip dabar įprasta viršuje, tikrai neteisinga.
Nors taip elgėsi ne kas kitas, o Valstybės saugumo departamentas, neseniai paskelbęs savo praėjusių metų veiklos ataskaitą.
Nenuostabu, jog po tokių įžvalgų sąmoningu arba nesąmoningu Maskvos agentu paskelbiamas bet kas, kuris blaiviau mėgina kalbėti apie Rusijos ir Ukrainos santykius arba skatina politinį dialogą su vietos rusais.
Antai radikalieji konservatoriai iškart nukryžiavo savo partijos kolegą, ES ambasadorių Rusijoje V.Ušacką už tai, kad jis pakartojo pagrindinėse Bendrijos valstybėse dominuojančią poziciją, jog ginklus Kijevui tiekti pernelyg rizikinga, kad Vakarai už Ukrainą nekariaus ir jie negali pakeisti pačios Rusijos.
Gana plataus pasmerkimo neseniai sulaukė ir Klaipėdos meras V.Grubliauskas ir jo atstovaujamas Liberalų sąjūdis, nes Rusų aljansas buvo priimtas į miesto valdžią, o konservatoriai palikti už durų.
Trumpai tariant, kol kas vyrauja tendencijos, kurios ne tik nepadeda atvėsinti neretai pernelyg įkaitusios šalies atmosferos, bet ir dar labiau įkaitina.
