Dvi dešimtys į teisiamųjų suolą sėdusių muitininkų ar prekyba poveikiu įtariami politikai – tai tik kelios plačiai Lietuvoje nuskambėjusios korupcijos istorijos. Apie tai, kiek ir kokia korupcija klesti Lietuvoje, naujienų portalui lrytas.lt papasakojo Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovas Saulius Urbanavičius.
– Kaip vertinate 2014 metų korupcijos suvokimo indekso (KSI) duomenis apie korupciją Lietuvoje?
– Lietuva pagal KSI užima 39-ąją vietą pasaulyje iš 175 vertintų valstybių, 2013-aisiais Lietuva buvo 43-iojoje šio indekso vietoje. Tai geras pasiekimas ypač atsižvelgiant į tai, kad mūsų rodikliai šioje srityje nuolat gerėja. Mūsų pozicija – tarp kaimynių Latvijos ir Estijos. Verta atkreipti dėmesį, kad kai kurios Europos valstybės, kurių rodikliai iki šiol buvo labai geri, šio kilimo neturi ar net atvirkščiai – jų rodikliai krinta.
Žinoma, kol kas atsiliekame nuo pačių skaidriausių ES valstybių, bet akivaizdi kilimo tendencija rodo, kad einame teisingu keliu.
– Ar KSI yra tikslus matuoklis, atspindintis tikrąją korupcijos situaciją šalyje?
– Klausimas, ar galima šiuo indeksu remtis, yra aktualus ne tik Lietuvai. KSI sudaro keletas informacijos šaltinių, tad manau, šiuo rodikliu galime pasitikėti.
– Kuriose srityse korupciją sunkiausia pažaboti?
– Sunkiausia kovoti su korupcija tose srityse, kuriose labai svarbus žmogiškasis veiksnys, kai abi pusės suinteresuotos korupcinių santykių buvimu.
Pernai atlikome sociologinį tyrimą ir sudarėme Lietuvos korupcijos žemėlapį. Tyrimas atskleidė, kad, kalbėdami apie labiausiai korumpuotas Lietuvos institucijas, net 55 proc. respondentų paminėjo sveikatos apsaugos institucijas.
Ministerija yra numačiusi daug gerų antikorupcinių priemonių, bet problema tokia opi, kad nors ir daroma daug, reikėtų daryti dar daugiau.
Kalbant apie tai, kas mus traukia atgal, be sveikatos sektoriaus, ne mažiau svarbi problema – neskaidrūs viešieji pirkimai. Kalbu apie valstybės biudžeto ir ES lėšų naudojimą. Daug rūpesčių kelia įvairūs infrastruktūriniai, energetiniai projektai, kuriems finansuoti skiriama daug lėšų. ES ekspertai pabrėžia, kad per metus dėl neskaidrių viešųjų pirkimų ES šalyse prarandama 120 milijardų eurų.
– Kaip vieną didžiausių korupcijos židinių paminėjote sveikatos apsaugos sistemą. Kyšininkavimas dažniausiai klesti didžiųjų miestų gydymo įstaigose ar vis dėlto šis reiškinys labiau išplitęs provincijoje?
– Kalbant apie korupciją sveikatos apsaugos sektoriuje, reikėtų pradėti ne nuo didžiųjų ligoninių ar poliklinikų, kur korupcija yra susijusi su kokiais nors galimai neskaidriais viešaisiais pirkimais, bet kalbėti reikėtų apie gydytojų ir pacientų santykius.
Tai labai opi problema, tačiau priskiriama prie smulkiosios korupcijos. Tad atskiri kyšininkavimo atvejai, kai esama korupcinių santykių tarp paciento gydytojo, į mūsų tyrimų akiratį nepatenka. Visų tokių atvejų mūsų tarnyba būtų nepajėgi atskleisti.
Visai neseniai spaudoje nuskambėjo informacija apie STT atliekamą tyrimą, kuris atskleidė tam tikrus santykius tarp farmacijos kompanijų ir gydytojų. Tyrimas atskleidė, kad tinklą sudarė apie 40 gydymo įstaigų, kuriose daugiau kaip šimtą gydytojų siejo korupcijos schema. Tokių atvejų atskleidimas yra vienas svarbiausių mūsų darbų.
– Kalbant apie jūsų paminėtą farmacininkų ir medikų korupcijos tyrimą, kokios pajėgos metamos tokiems atvejams tiriant tirti?
– Labai didelės, tokiais atvejais visi daliniai dirba visu pajėgumu. Darbuotojų skaičių įvardyti sudėtinga, bet “karštosiomis dienomis“, kai reikia atlikti labai daug įvairių veiksmų, dirba apie 80 proc. darbuotojų.
– Kiek laiko vidutiniškai trunka STT atliekamas tyrimas?
– Baudžiamasis procesas įpareigoja mus atlikti ikiteisminį tyrimą per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Vidutinė 2014-aisiais vykusių ikiteisminių tyrimų trukmė – devyni mėnesiai. Tai rodo, jog, palyginti su ankstesniais metais, mūsų ikiteisminio tyrimo procesai vyksta gerokai sparčiau.
Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad mes niekada neištirsime to sudėtingo, sisteminio, didelę žalą valstybei darančio nusikaltimo labai greitai, o mūsų siekiamybė – kad tokių tyrimų būtų kuo daugiau. Kalbu apie sudėtingus ir didžiausią žalą valstybei darančius atvejus.
– Kokius filtrus tenka praeiti patiems darbuotojams, kad galėtų dirbti STT?
– Turime savo statutą, reglamentuojantį galimybę patekti į tarnybą. Mūsų tarnyba skiriasi nuo kitų tuo, kad darbuotojams taiko gerokai aukštesnius reikalavimus nei tik nepriekaištinga reputacija ar pan.
Filtrai yra kur kas didesni. Ne tik tikriname, ar darbuotojas turi teisę dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, bet ir atliekami psichologiniai testai. Kiekvienam realiam pretendentui dirbti STT yra atliekama ir mūsų pačių papildoma patikra. Vidinę darbuotojų kontrolę vykdo atskiras STT padalinys.
– Ar tų tyrimų, kuriuose figūruoja politikai ir kiti vieši asmenys, trukmė turi tendenciją ilgėti?
– Taip, didžiojoje dalyje ilgai trunkančių ikiteisminių tyrimų vieši asmenys vienaip ar kitaip figūruoja. Tokiems tyrimams skiriama daugiau visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio, tokiais tyrimais ima domėtis patys politikai, jų kolegos ir kiti aukšto rango pareigūnai.
Toks dėmesys jau tapo mūsų darbo kasdienybe.
– Ar neįžvelgiate tam tikro paradokso, kad garsiai iš Seimo tribūnos šaukiantys politikai ragina greičiau tirti vienus ar kitus atvejus, bet drauge savo kišimusi tą tyrimą vilkina?
– Taip. Tokios tendencijos kartais pastebimos, bet tai natūralu, nes toks mūsų darbas.
– Ar tiesa, kad visuomenė pasyviai reaguoja į korupcijos atvejus?
– Kyšininkavimas – kaip rinkos ekonomika: jei yra pasiūla, bus ir paklausa. Tam, kad šis mechanizmas neveiktų, būtina pašalinti bent vieną veiksnių – jei bus mažiau siūlančių, bus mažiau ir prašančių.
Pernai po „Eurobarometro" tyrimo visa žiniasklaida mirgėjo informacija, kad visoje ES Lietuva yra pati korumpuočiausia valstybė, mat 95 proc. apklaustųjų taip tvirtino, nors kiti tyrimai rodo ką kita. Esama ir tam tikros įsivaizduojamos korupcijos.
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip Lietuva eina į priekį ir situacija keičiasi: ankstesnių metų tyrimai rodo, kad net 30 proc. apklaustų verslininkų kalbėjo apie konkrečią kyšininkavimo patirtį, o praėjusiais metais šis procentas sumažėjo iki 6 proc. Patvirtinta nauja Nacionalinė kovos su korupcija programa dešimčiai metų – ambicingas tikslas priartėti prie skaidriausių pasaulio valstybių dešimtuko.
– Koks kyšininkavimo atvejis per jūsų darbo praktiką jums pasirodė pats kvailiausias?
– Pamenu tokį: veiksmas vyko prie pat STT durų. Atvažiavo automobilis, sustojo, ir ten vyko pinigų perdavimas, o mūsų budinčiam apsaugos darbuotojui tereikėjo tik priartinti kameros vaizdą ir jį įrašyti. Jei atvykę žmonės būtų bent pasukę galvą, jie būtų pamatę ant durų STT ženklą.
Kalbant apie labai rimtus atvejus, stebina mechanizmų ir schemų sudėtingumas, jos paslėptos daugybe įvairių grandžių.
– Esama anekdoto apie ant gydytojo kabineto durų pakabintą lentelę, kurioje parašyta „Gėlių ir saldainių aš negeriu“. Ar yra tokių kyšininkavimo formų, kurių visuomenė nelaiko kyšininkavimu? Ar skiria lietuviai kyšį nuo padėkos?
– Nors ir esama daug įvairių diskusijų, materialią padėką vertiname kaip kyšį. Norėčiau pateikti pavyzdį apie jaunus medikus, kurie susivienijo ir pareiškė, kad geriausia padėka gydytojui yra žodis „ačiū“.
– Apie kokius korupcijos atvejus pasitikėjimo telefonu pranešama dažniausiai?
– Per metus sulaukiame apie 1500 pranešimų, iš jų apie 10 proc. mus pasiekia telefonu. Nors atvejų, kai po telefoninių pranešimų būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, o vėliau nuteisiama, nedaug, bet jų pasitaiko. Mes analizuojame kiekvieną pranešimą ir reaguojame į kiekvieną skambutį. Tokia informacija neabejotinai naudinga – ji atskleidžia tendencijas ar net esmines problemas.
– Dažnai žmonės baiminasi pranešti apie korupcijos atvejus veikiausiai todėl, kad nebūna tikri, jog bus užtikrintas jų anonimiškumas. Kaip jis užtikrinamas?
– Už atliktą gerą darbą ar pilietinę pareigą žmogus negali būti persekiojamas ar baudžiamas. Jei žmogus, pranešęs tam tikrą informaciją, pageidauja likti anonimu, tarnyba nesiims jokių veiksmų jo tapatybei nustatyti. Jei asmuo vis dėlto prisistato ir nurodo savo tapatybę, imamės visų veiksmų, kad būtų užtikrintas asmens konfidencialumas.
– Kaip vertinate tokią kovos su korupcija priemonę, kai už informaciją apie kyšininkavimą pranešėjui atsilyginama materialiai?
– Šių metų biudžete Vyriausybė tokiems atvejams skyrė tam tikrų lėšų. Tai nėra labai dideli pinigai, bet tikrai padeda mums vykdyti savo veiklą. Žinoma, ne kiekvienu atveju reikia mokėti, už bet kokią informaciją taip pat mokėti negalime. Informacija turi pasitvirtinti, turi būti pasiektas rezultatas – byla atsidurti teisme ar kaltininkai nuteisti. Tokios priemonės leidžia mums jaustis lygiaverčiais partneriais, o ne nuolat būti prašytojų vaidmenyje.
– Kokius darbus būtina atlikti, kad korupcija Lietuvoje mažėtų?
– Nacionalinėje kovos su korupcija programoje numatyta ne tik priartėti prie skaidriausių valstybių, bet ir sumažinti korupcijos mastus bei padidinti skaidrumą ne tik viešajame, bet privačiame sektoriuje. Atėjo laikas apie tai kalbėti, nes skaidriausios valstybės neturi korupcijos viešajame sektoriuje, bet turi daugiau problemų privačiame. Laikas keisti nuostatą, kad korupcija valstybėje gali egzistuoti tik viešajame sektoriuje, jos esama ir privačiame.
– Dažnai Petrui Petraičiui atrodo, kad tai, ką jo kaimynas Jonas Jonaitis veikia už savo tvoros, yra ne jo reikalas. Ar galėtumėte pateikti pavyzdžių, kokia būna korupcija privačiame sektoriuje?
– Neminėsiu konkrečių pavyzdžių, bet kartais įmonės akcininkai gali labai nukentėti dėl neskaidrios vadovų veiklos, o pati įmonė ir vadovai gali nukentėti dėl neskaidrios darbuotojų veiklos. Tokių atvejų būna labai daug.
