Viena vertus, tarsi viskas aišku: sprendimas atitinka Rusijos ir Vakarų
konfrontacijos dvasią, o, kaip žinome, Lietuva anaiptol nėra neutrali
šio proceso stebėtoja.
Yra ir kita medalio pusė: net jeigu pagal Lietuvos žiniasklaidoje
dominuojančias prognozes Rusija netrukus žlugs, pakels į viršų rankas ir
maldaus Vakarų pasigailėti, o uždraustieji propagandininkai prižadės
apie Lietuvą rodyti ir kalbėti tik gerai arba nieko, iki to reikšmingo
momento Maskva vis tiek pasistengs keršyti.
Žinoma, mes nieko nebijome. Kaip sakė prezidentė, prasidėjus karui,
svarbu be sąjungininkų atsilaikyti tris dienas. Po to, nusiėmus
dujokaukes galima ramiai eiti į picerijas ir per CNN stebėti karo
veiksmus prie Kremliaus sienų.
Kažkodėl kitaip mano Estijos prezidentas. Jo nuomone, viskas
pasibaigtų ne Estijos naudai per keturias valandas. Šiaip ar taip, tarp
trijų dienų ir keturių valandų yra skirtumas.
Dar negirdėjome Latvijos vadovo nuomonės. Ar Baltijos valstybės
tarpusavyje nederina gynybos planų? Kiekviena atskirai lauks
sąjungininkų pagalbos? Bet jeigu pasienio su Rusija NATO valstybės
skirtingai kalba ir neturi bendrų planų, gal niekas ir netiki, kad koks
nors susidūrimas su Rusija realiai įvyks? Triukšmas apie grėsmes yra
tik viešieji ryšiai?
Kad ir kaip būtų, Rusija keršys Lietuvai. Ar tai bus karinė
intervencija, tokios informacijos neturiu. Be kada nors galimų trijų
dienų mūšių, dar yra ekonominiai, informaciniai, kibernetiniai karai.
Ar Lietuva jiems pasiruošusi?
Norint sėkmingai ir pergalingai priešintis reikia turėti pakankamų
vidaus ir išorinių išteklių, visuomenės konsolidaciją, negailėti pinigų
ne vien karinei įrangai ir tarp valstybių turėti draugų, kurie
nelaimės atveju atsistos greta.
Kiek tokių neoficialių draugų turi Lietuva? Į tokį klausimą pavojinga
atsakinėti abstrakčiai. Kiekvienos grėsmės atveju pasipriešinimą
remiančių valstybių motyvai gali būti skirtingi. Vienokia draugystė su
kaimynais gali būti ekonominės blokados sąlygomis ir visiškai kitokia
prasidėjus kibernetinėms atakoms ar informaciniam šantažui.
Vis dėlto prieš aiškinantis, kas yra priešai, o kas draugai, pats
laikas pradėti gilintis į geopolitinę situaciją. Rusijai pradėjus karą
Ukrainoje visi buvo įsitikinę, jog padorusis pasaulis susivienys ir
greitai pastatys Maskvą į vietą.
Tačiau taip neatsitiko. Jau praėjusių metų rudenį karas Ukrainoje virto
Rusijos konfrontacija (kol kas dar ne karine) su Vakarais. Šiuo metu
faktiškai visos pasaulio valstybės ir jų sąjungos dėlioja savo pozicijas
esant blogiausiam scenarijui. Tai jau nebe politikos analitikų
intelektualinės dėlionės.
Rusijos politiniame elite, jeigu jį taip galima pavadinti, pradeda
vyrauti įsitikinimas, kuris, beje, jau skambėjo ir uždrausto televizijos
kanalo laidose: jeigu Rusija pralaimi Ukrainoje, ims byrėti ir pati
Rusija.
Vakarų Europa neturi vienos nuomonės, kaip elgtis toliau, juo labiau kad
kitos pasaulio valstybės (ir tokios kaip slaptą nerimą visada kėlusi
Kinija, prie kurios artėja Rusija) tylomis rezga savo planą.
Kas šiuo metu gali priversti laikytis bendrų taisyklių, jeigu
tarptautinė teisė skylėta, o Jungtinių Tautų rezoliucijos lengvai
apeinamos?
Autoritetingi geopolitikos tyrinėtojai pripažįsta, kad įtakingos
valstybės pereina į naują, deja, be taisyklių, žaidimo etapą. Ir
nežinia, kur suks politinė pasaulio struktūra.
Pamenu, kaip entuziastingai prieš dvidešimt metų aptarinėjome
F.Fukuyamos „Istorijos pabaigą“ apie pasaulinę ir galutinę liberalizmo
pergalę. Tačiau pasaulis pasuko politologo konservatoriaus
S.Huntingtono įžvalgų apie naują civilizacijų susidūrimą keliu. Būtent
pastarasis prieš du dešimtmečius pirmasis nubraižė Ukrainos skilimo
žemėlapius.
Mokslininkai gali numatyti, kas bus, bet nepajėgūs procesų sustabdyti ar
pakreipti kita linkme. Dabar visi laukia, kaip jau šią vasarą spręsis
kruvina istorija Ukrainoje: ar Minsko susitarimai bus išmesti į
šiukšlių dėžę ir beveik Europos viduryje atsivers ilgalaikis kautynių
frontas, ar bus rasta visiems daugmaž priimtina
diplomatinio sprendimo išeitis.
Ukrainai artimos ir tolimos, tiesiogiai kare nedalyvaujančios valstybės,
nelaukdamos, kol nugriaudės perkūnas ir jau bus per vėlu žegnotis,
svarsto įvairius scenarijus ir tik jų kontekste formuoja užsienio
politikos sprendimus.
Kraštutinėse situacijose dominuoja valstybių interesai, o ne vertybės.
Kol situacija neaiški ir nežinia, kaip susiklostys net viename Aljanse
esančių valstybių tarpusavio santykiai, daug kas naudojasi proga
patylėti.
Neatrodo, kad Lietuvos vadovai neturėtų realybės jausmo, nesuvoktų, kas
vyksta pasaulyje, ir užsienio politikoje lyg nuogu užpakaliu pultų į
dilgėles.
Tikriausiai Vyriausybė jau yra numačiusi, kaip elgtųsi padidėjus Maskvos
spaudimui mūsų verslininkams, prasidėjus realioms kibernetinėms atakoms,
kurios šiais laikais gali paralyžiuoti ne tik įmones, bet ir valstybes,
kokių priemonių imsis visuomenei telkti įsisiūbavus informaciniam
šantažui, būtinai atplauksiančiam „kompromatui“ apie valstybės vadovus.
Ir, žinoma, iš kokios Aljanso valstybės galima tikėtis nuoširdžios
pagalbos bet kuriuo atveju.
Grėsmių neišvengsime, bet ar jų atėjimą reikia greitinti beprasmiškų
propagandinių televizijos kanalų uždarinėjimu, nežinau.