Viena vertus, tarsi viskas aišku: sprendimas atitinka Rusijos ir Vakarų konfrontacijos dvasią, o, kaip žinome, Lietuva anaiptol nėra neutrali šio proceso stebėtoja.
Yra ir kita medalio pusė: net jeigu pagal Lietuvos žiniasklaidoje dominuojančias prognozes Rusija netrukus žlugs, pakels į viršų rankas ir maldaus Vakarų pasigailėti, o uždraustieji propagandininkai prižadės apie Lietuvą rodyti ir kalbėti tik gerai arba nieko, iki to reikšmingo momento Maskva vis tiek pasistengs keršyti.
Žinoma, mes nieko nebijome. Kaip sakė prezidentė, prasidėjus karui, svarbu be sąjungininkų atsilaikyti tris dienas. Po to, nusiėmus dujokaukes galima ramiai eiti į picerijas ir per CNN stebėti karo veiksmus prie Kremliaus sienų.
Kažkodėl kitaip mano Estijos prezidentas. Jo nuomone, viskas pasibaigtų ne Estijos naudai per keturias valandas. Šiaip ar taip, tarp trijų dienų ir keturių valandų yra skirtumas.
Dar negirdėjome Latvijos vadovo nuomonės. Ar Baltijos valstybės tarpusavyje nederina gynybos planų? Kiekviena atskirai lauks sąjungininkų pagalbos? Bet jeigu pasienio su Rusija NATO valstybės skirtingai kalba ir neturi bendrų planų, gal niekas ir netiki, kad koks nors susidūrimas su Rusija realiai įvyks? Triukšmas apie grėsmes yra tik viešieji ryšiai?
Kad ir kaip būtų, Rusija keršys Lietuvai. Ar tai bus karinė intervencija, tokios informacijos neturiu. Be kada nors galimų trijų dienų mūšių, dar yra ekonominiai, informaciniai, kibernetiniai karai. Ar Lietuva jiems pasiruošusi?
Norint sėkmingai ir pergalingai priešintis reikia turėti pakankamų vidaus ir išorinių išteklių, visuomenės konsolidaciją, negailėti pinigų ne vien karinei įrangai ir tarp valstybių turėti draugų, kurie nelaimės atveju atsistos greta.
Kiek tokių neoficialių draugų turi Lietuva? Į tokį klausimą pavojinga atsakinėti abstrakčiai. Kiekvienos grėsmės atveju pasipriešinimą remiančių valstybių motyvai gali būti skirtingi. Vienokia draugystė su kaimynais gali būti ekonominės blokados sąlygomis ir visiškai kitokia prasidėjus kibernetinėms atakoms ar informaciniam šantažui.
Vis dėlto prieš aiškinantis, kas yra priešai, o kas draugai, pats laikas pradėti gilintis į geopolitinę situaciją. Rusijai pradėjus karą Ukrainoje visi buvo įsitikinę, jog padorusis pasaulis susivienys ir greitai pastatys Maskvą į vietą.
Tačiau taip neatsitiko. Jau praėjusių metų rudenį karas Ukrainoje virto Rusijos konfrontacija (kol kas dar ne karine) su Vakarais. Šiuo metu faktiškai visos pasaulio valstybės ir jų sąjungos dėlioja savo pozicijas esant blogiausiam scenarijui. Tai jau nebe politikos analitikų intelektualinės dėlionės.
Rusijos politiniame elite, jeigu jį taip galima pavadinti, pradeda vyrauti įsitikinimas, kuris, beje, jau skambėjo ir uždrausto televizijos kanalo laidose: jeigu Rusija pralaimi Ukrainoje, ims byrėti ir pati Rusija.
Vakarų Europa neturi vienos nuomonės, kaip elgtis toliau, juo labiau kad kitos pasaulio valstybės (ir tokios kaip slaptą nerimą visada kėlusi Kinija, prie kurios artėja Rusija) tylomis rezga savo planą.
Kas šiuo metu gali priversti laikytis bendrų taisyklių, jeigu tarptautinė teisė skylėta, o Jungtinių Tautų rezoliucijos lengvai apeinamos?
Autoritetingi geopolitikos tyrinėtojai pripažįsta, kad įtakingos valstybės pereina į naują, deja, be taisyklių, žaidimo etapą. Ir nežinia, kur suks politinė pasaulio struktūra.
Pamenu, kaip entuziastingai prieš dvidešimt metų aptarinėjome F.Fukuyamos „Istorijos pabaigą“ apie pasaulinę ir galutinę liberalizmo pergalę. Tačiau pasaulis pasuko politologo konservatoriaus S.Huntingtono įžvalgų apie naują civilizacijų susidūrimą keliu. Būtent pastarasis prieš du dešimtmečius pirmasis nubraižė Ukrainos skilimo žemėlapius.
Mokslininkai gali numatyti, kas bus, bet nepajėgūs procesų sustabdyti ar pakreipti kita linkme. Dabar visi laukia, kaip jau šią vasarą spręsis kruvina istorija Ukrainoje: ar Minsko susitarimai bus išmesti į šiukšlių dėžę ir beveik Europos viduryje atsivers ilgalaikis kautynių frontas, ar bus rasta visiems daugmaž priimtina diplomatinio sprendimo išeitis.
Ukrainai artimos ir tolimos, tiesiogiai kare nedalyvaujančios valstybės, nelaukdamos, kol nugriaudės perkūnas ir jau bus per vėlu žegnotis, svarsto įvairius scenarijus ir tik jų kontekste formuoja užsienio politikos sprendimus.
Kraštutinėse situacijose dominuoja valstybių interesai, o ne vertybės. Kol situacija neaiški ir nežinia, kaip susiklostys net viename Aljanse esančių valstybių tarpusavio santykiai, daug kas naudojasi proga patylėti.
Neatrodo, kad Lietuvos vadovai neturėtų realybės jausmo, nesuvoktų, kas vyksta pasaulyje, ir užsienio politikoje lyg nuogu užpakaliu pultų į dilgėles.
Tikriausiai Vyriausybė jau yra numačiusi, kaip elgtųsi padidėjus Maskvos spaudimui mūsų verslininkams, prasidėjus realioms kibernetinėms atakoms, kurios šiais laikais gali paralyžiuoti ne tik įmones, bet ir valstybes, kokių priemonių imsis visuomenei telkti įsisiūbavus informaciniam šantažui, būtinai atplauksiančiam „kompromatui“ apie valstybės vadovus. Ir, žinoma, iš kokios Aljanso valstybės galima tikėtis nuoširdžios pagalbos bet kuriuo atveju.
Grėsmių neišvengsime, bet ar jų atėjimą reikia greitinti beprasmiškų propagandinių televizijos kanalų uždarinėjimu, nežinau.
