Šią savaitę vėl netilo kalbos, ką daryti su valdiška Rusijos propaganda, skirta plačiosioms Kremliaus pavaldinių masėms, kuri patenka ir į Lietuvą.
Politikai ir pareigūnai, kurie šiuo metu diktuoja idėjinį toną, turi paprastą receptą – uždrausti tų TV kanalų transliaciją. Šis receptas atspindėtas ir Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sprendime trims mėnesiams uždrausti vieno pagrindinių Rusijos televizijos kanalų „RTR planeta“ retransliacijas.
Gerai, tarkime, galima uždrausti visą valdišką rusišką televiziją, kuri iš tiesų vykdo brutalią ir netgi nusikalstamą dezinformacinę kampaniją. Bet kas toliau?
Akivaizdu, kad kalbant apie visuomenės atsparumą destruktyviam išorės poveikiui ir lojalumą savai valstybei neturi esminės įtakos tai, ar dalis tos visuomenės galės netrukdomai matyti rusiškus TV kanalus ar ne.
Juk visuomenės grupės, dėl kurių lojalumo ar prokremliškumo labiausiai nerimaujama (pirmiausia lenkų ir rusų tautinės mažumos), gali būti tokios pirmiausia ne dėl to, kad žiūri televizorių, o dėl to, jog yra socialiai, ekonomiškai, psichologiškai pažeidžiamos dėl savo atskirties.
Būtent dėl to antivakarietiškų pažiūrų gali laikytis ar laikosi ir ne tokia jau maža dalis lietuvių tautybės piliečių.
Griežtosios linijos šalininkai tai tarsi suvokia. Todėl jie siūlo sukurti ar transliuoti „teisingus“ TV kanalus, pavyzdžiui, provaldiškas Ukrainos televizijas. Tačiau tokia kontrpropaganda gali būti ir žalinga.
Apie tai šiomis dienomis, pavyzdžiui, kalbėjo į Vilnių užsukęs Vokietijos užsienio reikalų ministras F.W.Steinmeieris, reaguodamas ir į Vakaruose pasipylusius svarstymus, ką daryti su Kremliaus propaganda.
Pasak ministro, kovoti reikia ne draudimais ar kokia nors centralizuota kontrpropaganda, o padedant laisvai ir atsakingai žiniasklaidai.
Dar vienas radikalus lietuviškas siūlymas – imti riboti rusų kalbos ir kultūros apskritai sklaidą – yra ne tik kvailas, bet ir pavojingas.
Tai ne tik smogtų Lietuvos valstybės reputacijai, bet ir iki kritinio taško padidintų įtampą, priešiškumą ir uždarumą rusų tautinėje bendrijoje.
Lyg nepakaktų saugumo „pastangų“ šia linkme, savo ataskaitose jau ne pirmus metus kone visas Lietuvos rusų ar lenkų organizacijas skelbiant potencialiu Kremliaus agentų lizdu.
Šiame informacinio karo fronte, ko gero, labiausiai reikėtų nuoseklios, nekietakaktiškos tos atskirties mažinimo ir pilietinės integracijos bei dialogo politikos, kurią turėtų vykdyti valstybė, įtraukdama ir nevyriausybinį sektorių.
Dažnas politikas (beje, ir kairieji, ir dešinieji) ar pareigūnas pripažįsta akivaizdų faktą, kad būtent tokios integracinės politikos trūkumas ir yra pagrindinė problema bei valstybės atsparumo rizikos veiksnys.
Apie tai vakar kalbėta ir Prezidentūroje surengtoje konferencijoje apie šalies užsienio politiką ir saugumą, labiausiai turint galvoje Pietryčių Lietuvos ir Vilniaus krašto problemas.
Tačiau tokios kalbos tik dar labiau paryškino faktą, kad visos valstybės lygiu nėra ne tik aiškios politikos, kaip integruoti pažeidžiamiausias grupes, bet net diskusijos apie tai.
Kai kurie konferencijoje kalbėję akademinio pasaulio atstovai irgi atkreipė dėmesį, kad vietoj tokių diskusijų labiau mėgstama nuolat kalbėti apie kone neišvengiamą Rusijos karinį antpuolį, o ši grėsmė regima kone už kiekvieno kampo.
Kad dėl trimitavimo apie grėsmes šalyje susiklostė ne visai sveika atmosfera, paliudijo ir šios savaitės incidentas prie tos pačios Prezidentūros, kai nesveikos psichikos vyras su tuščių butelių prikrautu lagaminu grasino įvykdyti sprogimą.
Visiškai suprantama, kad siekiant užkirsti kelią galimai tragedijai buvo imtasi būtinų antiteroristinių priemonių.
Bet šypseną kėlė tai, jog aukščiausi pareigūnai, pripažinę, kad jiems iškart buvo kone šimtu procentų aišku, jog tas nelaimėlis nepavojingas, net po įvykio kalbėjo apie „realų pavojų“, „terorizmą“, susiklosčiusią grėsmingą situaciją, kokios dar nėra buvę.
Nors specialistai pripažino, kad valstybės reakcija buvo be priekaištų, o absoliučiai apsaugoti neįmanoma jokio pastato sostinės centre, premjeras A.Butkevičius iškart ėmė raginti sustiprinti neva itin nesaugius Prezidentūros rūmus, didinti Vadovybės apsaugos departamento biudžetą.
Iš visų pusių aidint tikro ar tariamo pavojaus trimitams tokius A.Butkevičiaus raginimus galbūt galima ir suprasti. Daug keisčiau atrodė socialdemokratų lyderio susirūpinimas pagrindinių politinių konkurentų reikalais.
Premjeras viešai pareiškė, kad būdamas konservatorius jų partijos vedlio rinkimuose balsuotų už I.Degutienę, o ne už patriarcho V.Landsbergio anūką G.Landsbergį.
Beje, G.Landsbergio kandidatūrą anksčiau kritikavo ir kitas įtakingas socialdemokratas G.Kirkilas. Tai kažkas nauja politinėje padangėje.
Tik keista, kad paprastai kandūs dešinieji šįkart neatsikirto jų vidaus reikalais susirūpinusiems kairiųjų veikėjams.
Kad ir kaip būtų, socialdemokratų viešai pareikštos simpatijos ir antipatijos turėjo suteikti papildomų argumentų G.Landsbergio šalininkams. Ar jie tuo sugebės pasinaudoti, pamatysime netrukus. Sekmadienį vakare turėtų paaiškėti naujas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovas arba du stipriausi kandidatai, kuriems dėl posto dar teks susigrumti papildomame mūšyje.
Apžvalgininkas
