Aišku, tačiau, viena: atsilikusi nuo gyvenimo TS-LKD Lietuvos visuomenei nenaudinga. O socialdemokratams dar ir žalinga.
Žinoma, kaip kas tą atsinaujinimą supranta. Jeigu G.Landsbergio rėmėjai, (o jų, regis, veik pusė nuo pusės partijos pirmininko rinkimuose pirmame ture dalyvavusių narių), pasirinks nuosaikaus, liberalesnio konservatizmo kryptį, Lietuvos politinis landšaftas nepraras būtinos socialdemokratų politikai atsvaros.
Akcentą uždėčiau ant liberalesnio nuosaikaus konservatizmo, kuriame vietos atsirastų ir atvirai, o ne homofobinei politikai, šiuolaikinei šeimos ir partnerystės politikai, abortų ir apvaisinimo politikai, kuriai normas nustatytų ne per galines duris šiandienos konservatorius valdanti Bažnyčia, o moksliniai pasiekimai.
Specialiai išryškinau šias socialinio teisingumo sritis, besiremiančias pagarba žmogaus ir lygiom teisėms, mat tai susišaukia su socialdemokratų politika. Ar, tiksliau, turėtų susišaukti. Reikia pripažinti, talibaniškas konservatizmas skirtingais kiekiais kamuoja abi partijas.
TS-LKD pasirinkus nuosaikųjį konservatizmą, socialdemokratai būtų priversti atitinkamai reaguoti idant neprarasti socialdemokratinio profilio. Juolab, kad ir partijos pirmininko pavaduotojas Gediminas Kirkilas neatmeta galimybės ateities koalicijos partneriu kviesti konservatorius: „Vaivorykštė visada galima. Juk matome panašių tendencijų visoje Europoje, kur reikia atsispirti populizmui, radikalizmui ir euroskeptiškumui, kurie nesustoja plisti po žemyną. Tik didžiosios klasikines, tradicines partijas vienijančios koalicijos gali tapti efektyviu būdu bendromis pastangomis sustabdyti tą radikalėjimą. Kartais tam prireikia ir tam tikro politinio pasiaukojimo iš visų tokiose vaivorykštinėse koalicijose dalyvaujančių partijų pusės. Taigi neatmetu, kad ir Lietuvoje tai gali įvykti“.
Išties, ES plintantis dešinysis radikalizmas vis tampriau siejantis save su pusiau fašistine putinizmo filosofija, kelia grėsmę ES pagrindams. Manau, laiko klausimas, kai ir Lietuvos paraštiniai jau besivienijantys nacionalistai, bandys užšokti ant Rusijos finansuojamo dešiniojo radikalizmo arkliuko.
Įdomu, tiesa, kaip koalicija su konservatoriais paveiktų socialdemokratinę socialinės saugos ir darbo kodekso reformą. Todėl pats laikas socialdemokratams atitinkamai pritaikyti reformą pagal savo ideologinį kurpalį iki 2016 metų rinkimų, nes vėliau ta reforma bus nualinta kompromisų.
Dar vienu aspektu konservatoriai reikalingi socialdemokratams. Kalbu apie kandidatų į pirmininko postą kiekį. Norėčiau atskirai pasidžiaugti TS-LKD rinkimų į pirmininkus kandidatų gausa. Kai kas skeptiškai tai pavadins demokratijos vaidinimu liaudžiai, kai kas, tame tarpe ir aš, priimu jį už gryną pinigą. Įdomu, kiek kandidatų dalyvaus socialdemokratų partijos pirmininko rinkimuose? Gi rinkimai į socialdemokratų Vilniaus skyriaus pirmininkus mane nuvylė.
Išstatyti savo kandidatūras tik tam, kad besijuokiant jų atsisakyti esamo pirmininko naudai? Gerai, kad LSDP Vilniaus skyrius turi jauną, gabų pirmininką, bet kalbame ne apie jį, o apie demokratijos žaidimų taisykles, kurių nevalia paversti parodija. Būtų buvę daug įtikinamiau, jeigu būtų užvirusi tikra idėjinė kova tarp oponentų. Būtų reikėję rimtai pristatyti savo atliktus darbus, ateities programas, išklausyti konstruktyvią kritiką.
Taip neatsitiko. Tikiuosi, kad LSDP atsiras daugiau nei vienas žmogus kandidatuosiantis į LSDP pirmininko postą. Taip atsitikus, partija taptų solidesne, patikimesne. Kaip tik politinės etikos ir patikimumo kontekste, partijų vidinė politinė kultūra yra svarbi. Šiame kontekste vykstančios TS-LKD politinio identiteto paieškos tampa viešu partijos egzaminu rodančiu, kiek ši (ar bet kuri kita partija) vadovaujasi demokratinėmis vertybėmis.
Klausimas, būti TS-LKD, ar nebūti ir kokioje formoje, svarbus bendram Lietuvos politikos klimatui. Ypač, kai liberalai, pajutę pergalės skonį savivaldybių rinkimuose, net pradėjo lankstytis prezidentei, kuri be jokių skrupulų pamiršo savo rėmėjus konservatorius.
Jų atsineštą į galimą koaliciją ideologinį kraitį socialdemokratams bus daug sunkiau praryti. Jau šiandien liberalai imasi populiarių (ne populistinių) temų, kaip antai dviguba pilietybė. Įgyvendintas referendumas, net ir nebūtinai laimėtas, atneš jiems didžiulius politinius dividendus. Juk dvigubos pilietybės tema yra tikra aukso gysla ir aukso puodas ją laimėjusiam.
TS-LKD šiandien kovoja už politinį išlikimą. Niekas negarantuoja, kad pirmininku tapus G. Landsbergiui, partijoje neįvyks skilimas. Visų pirma, jeigu naujasis pirmininkas tikrai pasiruošęs atsinaujinimui, iš partijos turėtų pasitraukti jos talibiškas „krikščionių demokratų“ sparnas. Nebent vardan lovio krikdemai sutiktų vaidinti paraštinių vaidmenį partijoje. Bet kuriuo atveju, jaunajam konservatoriui tapus partijos pirmininku, teks rinktis tarp rimtų idėjinių reformų ir konsensuso su jo užsikonservavusiais oponentais.
Pasidalijimas per pus konservatorių gretose ne naujas. Buvę partijos pirmininko rinkimai (tarp A. Kubiliaus ir I. Degutienės) tai patvirtina. Deja, A. Kubilius nepadarė išvadų, todėl partijos vairą vis stipriau perėmė partijos talibai.
Taip pat ir dėl to neveiklumo kaina buvo didžiulė: valdžios praradimas ir pralaimėti rinkimai į savivaldybes. G.Landsbergis, jeigu taps konservatorių partijos pirmininku, turi šią pamoką būtinai išmokti. Kaip ir kuo jis konsoliduos per pus pasidalijusią partija, kol kas neaišku. Čia tuščių šūkių nepakanka. Turi vykti rimta atsinaujinimo politikos aiškinimo programa.
Bet, visų pirma būtina žinoti, ką norima atnaujinti. Visų antra, pasiryžti tam atsinaujinimo procesui, užimsiančiam mažiausiai pusantrų metų su vienokiu ar kitokiu rezultatu. Jį matysime per 2016 metų rinkimus į Seimą.
Bet kuriuo atveju, būtina sąlyga TS-LKD atsinaujinimui – Irenos Degutienės pralaimėjimas. Konservatoriai Lietuvai reikalingi, bet be I.Degutienės.
