Žinoma, darbštumas dar nėra pakankama sąlyga pragyventi šioje ašarų pakalnėje, daug geriau yra būti tokiam įvairiapusiškai gabiam kaip žinomo veikėjo palikuonys, tačiau mes, darbštieji, kartas nuo karto visiškai prarandame gėdos jausmą ir pradedame skaičiuoti svetimus pinigus.
Dėl visiems suprantamų priežasčių jau berods niekados nesugebėsiu tapti prezidento našle, bet galbūt dar galiu pretenduoti į našlaičio statusą, a? Kas galėtų paneigti, kad, pasitraukus A.Brazauskui į Anapilį, visi Lietuvos gyventojai didesniu ar mažesniu laipsniu sunašlaitėjo, – jeigu net ir nėra tokios lietuviško žodžio formos, čia panaudojant rusiško žodžio osirotėli mechaninį vertimą. Tikriausiai niekas neprieštarautų valdančiajai socialdemokratų partijai staiga nusprendus dėl tokios netekties pradėti šalies gyventojams mokėti mėnesines kompensacijas, ar ne?
Jeigu teisingai suskaičiavau, garbusis Aristotelis, kalbėjęs visados labai rimtai, mąstęs suraukta kakta (Aristotelis filosofiją laikė mirtinai rimtu užsiėmimu, skirtingai nei, tarkime, F.Nietzsche, filosofiją vėliau pavadinę linksmuoju mokslu), pajuokavo tik vieną kartą, kai atsakydamas į kontrargumentą, kad negalima tvirtinti, jog kažkieno gyvenimas nusisekė, kol tas žmogus dar yra gyvas, nes esą paskutinėmis gyvenimo akimirkomis gali pasivyti baisios nelaimės, ironiškai perklausia – ar tai reiškia, kad laimingu gali būti laikomas tik numirėlis?
Kita vertus, ištikimas savo tradicinei manierai, greitai pereidamas į rimtą toną, Aristotelis čia pat įsitraukia į štai tokią diskusiją – kokią įtaką numirusio žmogaus laimės ar nelaimės jausenai daro jo palikuonių, giminaičių, likusių artimųjų veiklos garbingumas ar negarbingumas jau po anojo mirties? Užsimiršę mes taip pat galime paklausti – kaip turėtų jaustis dabar a.a A.Brazauskas, prasidėjus tokioms aistroms dėl rentos?
Neseniai labai tiksliai buvo pastebėta, kad Lietuvos saugumui didesnį pavojų nei propagandiniai Rusijos TV kanalai kelia pragyvenimo lygio disproporcijos, ant skurdo ribos gyvenančių žmonių nepasitenkinimas. Iš tiesų, padidėjusios grėsmės atmosferoje socialinės atskirties mažinimo klausimas įgyja ne mažesnę reikšmę kaip ir šalies karinių pajėgų stiprinimas, propaganda tiek daug tikrai nelemia. Taip pat svarbu, kaip yra jau pastebėta, šių rūpesčių nepriešpastatyti vienas kitam, o pasistengti rasti kažkokį balansą.
Berods apie tai kalbama jau ne pirmą kartą, bet padėtis mažai keičiasi. Taigi galbūt atėjo laikas kažkaip išdidinti šią paprastą mintį, sustiprinti visais įmanomais decibelais, išrėkti ją taip tulžingai, kad arogantiškieji valdžios vyrai ir moterys atsitokėtų, būtų priversti įsiklausyti ir išgirsti.
Todėl leisiu sau pastebėti, kad aukštųjų Lietuvos teisininkų priimtas sprendimas susigrąžinti sau ir sugrąžinti Seimo nariams atlyginimus į prieš krizinį lygį anksčiau nei galą su galu sunkiai suduriančių gyventojų kategorijoms, yra prasikišantis hibridinio karo prieš mūsų valstybę simptomas.
Savo ruožtu nelygstamas politinės niekšybės ir visiško sugyvulėjimo pavyzdys yra bandymai šantažu užčiaupti burną socialinius reikalavimus keliančiai mokytojų profsąjungai, skelbiant, kad mokytojų socialinės pretenzijos gali pasitarnauti rusų agresijos planams arba geriausiu atveju yra išsakytos ne laiku ir ne vietoje, tarsi Tėvynė čia ir dabar būtų ne ta vieta, kur žmogus visų pirma galėtų tikėtis oraus pragyvenimo standartų.
Nenoriu čia minėti pavardžių, užteks pasakyti tik tiek, kad du labiausiai prorusiškais beveik visuotiniu sutarimu laikomi Seimo nariai kartą TV laidoje tiesiog smaginosi, vienas kitą peršaukdami aiškinę, kad dabar šalies piliečiai negintų Lietuvos taip užsidegę, kaip gynė anąsyk, Sausio 13-ąją.
Tiesą sakant, dar nėra taip jau akivaizdu, kad negintų. Tarkime, žmonės iš tiesų negintų tokios Lietuvos, kuri savo svarbiausiais herojais laikytų minėtus personažus, bet neabejotinai stos ir apgins tą Lietuvą, kuri saugo R Ozolo ir A.Patacko priesakų atmintį.
Taigi kartais būna ir taip, kad mirusieji veda į priekį, o gyvieji tempia atgal. Tačiau įdomu, nors tu ką, yra tai, kad anksčiau minėti asmenys, mėginę užsirekomenduoti kaip gynybos ekspertai, iš tiesų yra svarbiausių ekonomikos komitetų Seime vadovais, tiek nusipelnę ir nepakeičiami, kad tokių komitetų vadovų postuose gali keisti tik vienas kitą. Kita vertus, kviečiu neskubėti kuriant sąmokslo teorijas. Ogi neretai viskas būna daug paprasčiau: mes patys kartas nuo karto pradedame hibridinį karą prieš save, nes esame dar pernelyg hibridiški, nenusistovėję vertybių požiūriu.
Esu jau kartą bandęs išsamiai paaiškinti tai, kokias žabangas vaizduotei paspendžia garsusis teiginys, kad esą visų pirma reikia išsikepti pyragą, o po to bus galima teisingai jį padalyti. Leiskite tokį užkeikimą prilyginti pučiamiems mums į nosį kvailinantiems miltukams, padarytiems iš sudžiovinto haliucinogeninio vaisiaus, išaugusio Pinokio pasakos durnių lauke. Tai išties kažkas panašaus į bandymą pamaitini žmogų durnaropėmis vietoj išsiilgto pyrago.
Dabar pasidalinsiu tik tokiu savo pastebėjimu, kad garsiuoju teiginiu apie pyragą paprastai mėgstama spekuliuoti ten, kur ekonomika pradeda šlubuoti, yra mažiau efektyvi, o padėtį bandoma gelbėti melu arba pusiau tiesa.
Tačiau toks ateities pyragų kvazi-pažadas nėra tik būdas laikinai pridengti kokius nors sunkumus, iš tiesų galime įžvelgti labiau tiesioginį priežastinį ryšį tarp atlyginimų lygių ir ekonomikos pajėgumų: kur atlyginimai kyla labai sparčiai, ten ir ekonomika paprastai šauna į viršų, savo ruožtu žemi atlyginimai kaip girnapusės traukia į dugną, lėtina ekonomikos spartą.
Kodėl taip yra? Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui – ne ekonomistui, tik išaugusi įtampa tarp darbo ir kapitalo gali užtikrinti gamybos ir infrastruktūros modernizavimą, verčia ieškoti naujų resursų, sėkmės strategijos pagrindu pasirenkant žmogaus kūrybinio potencialo panaudojimą, o ne nususinantį žmogaus prigimtį išnaudojimą, t. y. gėdingai menkai apmokamą darbą.
Tačiau yra dar viena fantastinė galimybė mano amžiaus vyriškiui, neužsukusiam verslo, užsitikrinti sočią senatvę. Išdrįskite įsivaizduoti, kad tokį socialinį saugumą pelnytumėte, jeigu ištekėtumėte už dabartinės prezidentės, be visa ko kito, pakankamai simpatiškos moteriškės.
Jeigu prezidentė vedybų sutartyje pasižadėtų numirti anksčiau už jūsų malonybę, atėjus laikui taptumėte prezidentinio našlio rentą gaunančiu, pinigais aplipusiu ponu, kitaip tariant, tikru svajonių jaunikiu.
