Pavyzdžiui, Lietuvos lenkų publicisto Tadeušo Andžejevskio aiškinimu (straipsnyje Lietuvos nepriklausomybės 25-mečio proga!), „Sąjūdis padarė viską, kad įbaugintų ir atbaidytų lenkus, todėl gindamiesi nuo milžiniško pavojaus, lenkai Vilniaus krašte paskelbė autonomiją“.
Štai taip. Tačiau signataro Rimvydo Valatkos nuomone, toji autonomija buvo ne kas kita, kaip Maskvos padiktuotas planas „Lietuvos lenkų rankomis atplėšti dalį Lietuvos žemės“. Reikia tikėti signataru, nes tuomet Maskvos ranka Lietuvoje veikė itin aktyviai, nors lenkai sako, kad jie taip gynėsi nuo lietuvių. Beje, panašiai dabar aiškina ir Donbaso separatistai.
Ryžtingų Lietuvos veiksmų dėka Vilniaus kraštas išvengė Donbaso likimo. Tačiau dundesys iš Varšuvos ar LLRA veikėjų lūpų nesiliovė. Jo nesustabdė nei Lietuvos-Lenkijos sutarties pasirašymas, nei Europos tautinių mažumų konvencijos ratifikavimas, nei, pvz., Lenkų universiteto Lietuvoje – vienintelio pasaulyje už Lenkijos ribų, įsteigimas, nei gausybė lenkiškų mokyklų Lietuvoje, neturinčių analogijų pasaulyje.
Įdomiausia, kad Lietuvos pastangos mažinti įtampą tarp lietuvių ir lenkų jokio efekto neduoda, priekaištų Lietuvai kruša nė kiek nesilpsta. Akivaizdžiausias to pavyzdys – gatvių lentelių klausimas.
Lietuva išsprendė jį labai paprastai: pagal dar 2014 03 14 išleistą Vidaus reikalų ministro įsakymą, „gatvės ženklinamos gatvės pradžios, pabaigos ir posūkio taškuose (ties sankryžomis) kelio informaciniais ženklais „Gatvės pavadinimas“, tvirtinamais ant metalinių stulpelių, įkastų žemėje… Gatvių pavadinimai, pateikiami kelio informaciniuose ženkluose, lentelėse, užrašuose ar iškabose, turi būti nurodomi taip, kaip jie yra įregistruoti Adresų ar Nekilnojamojo turto registre“.
Atrodytų, viskas aišku. Valdžia dar papildomai lenkams paaiškino, kad pastačius tuos stulpelius, ant privačių namų sienų galima rašyti išverstus gatvių pavadinimus ne tik į lenkų, bet ir į kokią nors Azijos kalbą. Faktiškai galima rašyti bet ką, jei savininkas taip nori. Problema išspręsta? Anaiptol!
Kiekviena proga Lenkija vis tiek svaidosi perkūnais dėl tų gatvių lentelių. Vasario mėnesį Varšuvoje Lietuvos užsienio reikalų viceministrui Andriui Krivui Lenkijos viceministrė Henryka Mościcka-Dendys priminė apie dvišalius ir tarptautinius Lietuvos pusės įsipareigojimus lenkų tautinei mažumai, „laukiame, kad įstatymų leidybos procesas Lietuvos pusėje bus įvykdytas sparčiai“. Negi jau kvepia karu, kad svaidomasi tokiais ultimatyviais žodžiais?
Ačiū Dievui, žodis „sparčiai“ (lenk. szybko) dar leidžia šiek tiek laviruoti, tai ne 1938 03 17 Lenkijos ultimatumas Lietuvai, kur buvo nurodytas 48 valandų laikas besąlyginiam Lenkijos reikalavimų įvykdymui.
Kovo mėnesį Vilniuje viešėjusio Lenkijos Senato pirmininko Bogdano Borusewiczo leksika nenusileido viceministrei, jis „neslėpė tam tikro nusivylimo dėl Lietuvos valdžios nevykdomų įsipareigojimų lenkų tautinei mažumai dėl... dvikalbių lentelių“. Ir dar pagąsdino, kad „konkrečios problemos, kurių turi lenkai Lietuvoje, nėra išgalvotos, jos turi įtakos ir tarpvalstybiniams Lenkijos ir Lietuvos santykiams“.
Balandžio mėnesį Lenkijos valstybinę politiką atspindinti spaudos agentūra PAP paskelbė pokalbį su Lietuvos ambasadoriumi Lenkijoje Šarūnu Adomavičiumi ir jo vėl paklausė dėl lentelių: „Metų metais lieka neišspręstas dvikalbių lentelių klausimas lenkų mažumos gyvenamose vietovėse...“
Čia jau mano nervai neišlaikė, todėl brūkštelėjau Lenkijos ambasadoriui Lietuvoje Jarosław Czubiński laišką, kuriame pažymėjau, kad šis reikalas jau seniai išspręstas, problemos nėra ir apie tai rašė Lietuvos, Lenkijos ir net Amerikos lenkų žiniasklaida: „Znad Wilii“, „Delfi“ lenkiška versija, „Rzeczpospolita“ Lenkijoje, Amerikos lenkų portalas „poland.us“. Paminėjau ir savo straipsnį „Gatvių lentelių karą turi keisti taika“.
Priminiau ambasadoriui, kad lietuvių lenkų konfliktu labiausiai suinteresuota yra Rusija, todėl tokio PAP klausimo teikimu apie neegzistuojančią problemą – neva Lietuvos lenkus diskriminuojantį neišspręstą gatvių lentelių klausimą, gali būti suinteresuota tik Rusijos agentūra Lenkijoje. „Negi spaudos agentūra PAP irgi yra Rusijos agentų įtakoje?“ – gal ir per drąsiai užklausiau ambasadoriaus.
Ambasadorius tiesiog virtuoziškai išsisuko nuo aiškaus atsakymo. Pasak jo, viceministras A.Krivas būdamas Varšuvoje nepatvirtino, kad lentelių klausimas išspręstas. Ir jau tiesiogiai man: „tikiu, kad Jūs pripažinsite Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministro nuomonę patikimesne informacija apie Lietuvos oficialią poziciją Lietuvoje gyvenančių mažumų problemų atžvilgiu palyginus su žurnalistų, kurie nėra politikos kūrėjai, o tik informuoja apie ją, straipsniais“. Sutikčiau dėl žurnalistų – politikos nekūrėjų, bet konkrečiai dėl lentelių Varšuva A.Krivo berods nepaklausė, taigi nebuvo nė ko tvirtinti ar netvirtinti.
Tolesnė ambasadoriaus variacija: „norėčiau pastebėti, kad sprendimas gatvėse pastatyti stulpelius su lietuviškais gatvių pavadinimais bei palikti ant privačių namų lenteles su lenkiškais gatvių pavadinimais – tai tik sutartinis sprendimas, neturintis patvirtinimo Lietuvos teisės aktuose, kai kalbama apie tautinių mažumų laisves, numatytas tarptautinėje teisėje“. Keista, kad ambasadorius Lietuvos ministro įsakymo nelaiko teisės aktu, o dėl tarptautinės teisės, matyt, turima mintyje Europos konvencija, bet tiesmukiški gatvių pavadinimų vertimai nei joje, nei, pvz., Lenkijos teisėje nenumatyti. Tuomet neaišku, ko iš viso nori iš Lietuvos gerbiamas ambasadorius.
Šia proga verta pažymėti gerokai suaktyvėjusią Lietuvos lenkų atstovų veiklą dėl tų pačių lentelių. Nors, rodos, juk užtektų jiems, pvz., „Znad Wilii“ radijo diskusijų dalyviams – Lietuvos lenkų inteligentams pasiskambinti Šalčininkų rajono administracijos direktoriui ir paklausti, ar vis dar yra toji gatvių lentelių problema. O gal, gavę neigiamą atsakymą, suksis kaip ir ambasadorius, kad gatvių pavadinimų reikalai yra išdėstyti ne tame teisės akte, todėl tvirtins, kad problema vis tiek lieka.
Tose diskusijose, turiu mintyje „Szósty dzień tygodnia“ balandžio 18, kalbėjo ir Premjero konsultantė tautinių mažumų reikalams Ana Ornovska. Neįtikėtina, bet ji, pasirodo, laikosi ne Lietuvos, bet Lenkijos pozicijų ir nepaisant daugiau kaip prieš metus de jure ir de facto išspręstos problemos – gatvių pavadinimų rašymo, vis dar aimanuoja dėl jų.
Ir jau visai Lenkijos stiliumi kalba ir apie kažkokius neatliktus Lietuvos namų darbus, tarp jų mini ir antiįstatymines gatvių lenteles. O štai ir viršūnė: arčiausiai Premjero esanti Lietuvos tautinių mažumų atstovė žiebia Lietuvai, Lenkijai ir pasauliui: Lietuva mažumų net nelaiko valstybės piliečiais, dar daugiau – visa Lietuvos valstybinė politika yra grindžiama antilenkiškumu!
Pasakyti, kad tai skandalinga, būtų gerokai per švelnu. Tokie žodžiai glosto Rusijos nacionalistų savimeilę – jie ta proga dar pridės ir Lietuvos antirusiškumą. Tokia antrojo valstybės žmogaus konsultantė (o gal „konsultantė“?) Rusijos propagandai – tiesiog aukso kasyklos. Kur savo postringavimais nuves ponia A.Ornovska, baisu ir pagalvoti.
