Kas nutiktų, jei pornografijos draudimai būtų panaikinti? Gal viskas liktų, kaip buvę. O gal įsigaliotų patarlė: „Leisk kiaulę į bažnyčią, ant altoriaus užlips“. Dabar mus erzina pusplikius užpakalius Berlyno parade bekraipą gėjai, nors Lietuvoje jų nė neįžiūrėsi plika (ne per televizorių) akimi. O jei besidulkinančias įvairiomis pozomis poras matytume ant kiekvieno kampo? Jei virtualūs sekso vaizdeliai būtų prilyginti normai, netrukus savo teises pareikštų ekshibicionistai.
Jei sutariame, kad prievartą ir žeminimą skatinantys sekso vaizdeliai yra draustini, kodėl tiek ginčų dėl vieno rusiško kanalo transliacijos sustabdymo? Istorija, kaip Rusija santykiauja su Ukraina, yra kuo tikriausia tarptautinė pornografija. Gašlių filmukų žiūrovai skatinami nepastebėti liūdnų moters akių, o tik jos krūtis, užpakalį ir vaginą. Kremliaus pornografijos žiūrovai raginami nepastebėti karo Ukrainoje ir žvengti iš skausmo konvulsijų.
Kaip ir dažnose lietuviškose diskusijose, pritariančiųjų draudimui ir nepritariančiųjų draudimui argumentai prasilenkia tarpusavyje. Vieni kalba, kad jei valdžia ims lįst į žiniasklaidos verslą, tai žiū, po kiek laiko ir žurnalistams ir aiškint, ką reikia rašyt. Kiti samprotauja – jei perkame haubicas, kodėl turėtume pasiduoti informaciniame fronte. Supraskite, čia yra karas. Leisti propagandą – tai tas pats, kas atidžiai saugoti miškus prie sienos ir nestabdyti per pasienio postą keliaujančių kitos šalies kareivių.
Dar yra trečia pozicija – užuot draudus, apmokestint, ir baigtas kriukis. Nepirks rusai kanalų transliacijų ir pasijuoksim iš jų nelojalumo. Laisvosios rinkos visuomenėje toks ėjimas būtų logiškas. Skambėtų nuosaikiau, o esmė – vis tiek ta pati, apribotas priėjimas prie Lietuvos valstybei žalingos informacijos.
Aš siūlau ketvirtą variantą. Nenoriu didžiuotis savo išmintimi, bet man jis atrodo pats racionaliausias. Siūlau rinktis ne vieną variantą iš trijų blogų, o sujungti visus tris. Kremliaus propaganda galėtų būti reguliuojama lygiai taip pat, kaip reguliuojama sekso vaizdelių rinka. Lengvą erotiką reikia leisti. Ką jau padarysi, tegu rusai šaiposi iš Ukrainos, tegu šaiposi iš Lietuvos, tegu visur Europoje mato tik gėjų užpakalius. Jei žmonės nori matyti Vakarus negatyviai, tai yra jų teisė.
Kanalus, kurie rodo filmukus apie iškraipytą pasaulio istoriją ir giria Krymo gelbėtoją V. Putiną, galima apmokestinti. Kanalus, kurie vadina ukrainiečius fašistais, aiškina, kad Ukrainoje nėra Rusijos kariuomenės ir kitaip iškraipo dabartinę realybę, galima drausti.
Kuo tokia integruota sistema būtų pranašesnė? Ogi tuo, kad visiškai sumaišytų balta – juoda kategorijomis mąstančių rusų protus. Kai uždraudžiama arba nedraudžiama, lengva apie tai turėti nuomonę. Mes jiems arba atrodom diktatoriai, arba naivuoliai.
Beje, V. Putiną mylintieji visai nevertina Europoje egzistuojančios nuomonės laisvės. Girdėjau kažkada vieną sielą besireiškiant: „Cha cha cha, „evrosajūzas" toks durnas, kad galima gauti paramą projektui, kuris griaus patį „evrosajūzą“.
Tačiau jei propaganda truputį draudžiama, truputį leidžiama ir dar truputį apmokestinta, įvertinti sudėtingiau. Visų pirma, tada turi tiksliai žinoti, kas yra leidžiama ir kas – draudžiama. Neįmanoma vien tik vadovautis emocijomis, jau turi bent pasiskaityti, kas yra kas. O domėjimasis pats savaime yra propagandos priešingybė.
Pamenu, kaip žurnalistas Laimonas Tapinas mokė studentus, kuo skiriasi erotika ir pornografija. „Pornografija yra tada, kai atviru planu rodomi lyties organai“ – iki šiol prisimenu išmoktą apibrėžimą. Dabar įsivaizduokite: „Kremliaus pornografija – tai ukrainiečių vadinimas fašistais ir aiškinimas, kad Ukrainoje nėra Rusijos kariuomenės“.
Žinoma, apibrėžimą galima pratęsti. Dėl jo galima diskutuoti. Tai bus daug prasmingiau negu ginčytis, kur sakinyje „Drausti negalima leisti“ yra kablelis.
