Į specialistą turite kreiptis, jei mėgstate pamiegoti – tai jau depresijos požymis. Į specialistą kreipkitės, jei norite mylėtis, nes gali būti, kad esate hiperseksualus ir jums reikalinga pagalba. Specialistas būtinas, jei kartais jums būna liūdna ar per dažnai linksma. Taip pat jei neapsisprendžiate, kokios rūšies makaronus virti vakarienei, ir su kokiu padažu.
Internetas nuo patarimų ir atvejų, kai reikėtų susirūpinti ir kreiptis į specialistą, jau tamposi ir žiaukčioja. Nors, žinoma, pastaruoju metu vimdo jį ne tik nuo to, bet ir nuo raktinių žodžių „propaganda“ ir „ginklai“.
Bet tęskime temą. Juk ir jus pykintų, jei bent sykį per dieną jums po nosimi makaluotų silkę užvirusio pieno plėvelės ir sviesto padaže ir dar įtikinėtų, kad paskanauti būtina, kitaip pražūsite. Nebent ilgainiui įprastumėte, kol išvis atbuktumėte.
Nuolatinis įkyrus, įžūlus raginimas dėl kiekvieno gyvenimo niekalo ar neišvengiamo, paprasto rūpesčio kreiptis į specialistą atskleidžia, kad žmonės vieni kitus vertina kaip bukus, beimunitečius, bejėgius sutvėrimus be savo smegenų. Regis, viskas aplink progresuoja, darosi inovatyvu, išmanu, tik ne pats žmogus.
Jis praranda atmintį, betgi gūglė išmes tą žodį anksčiau, nei pavyks jį atkurti pačiam. Dvikojis individas netenka orientacijos. Svetimame krašte jis bijo važiuoti automobiliu be navigacinio prietaiso, kadangi nebeskiria kairės nuo dešinės, o ženklai ir rodyklės plikame kelyje vargina.
Prastai ir su nuovoka. Anksčiau gudrieji Rytų europiečiai juokdavosi iš amerikonų – mat pastarieji turi atidžiai perskaityti instrukciją, kad sužinotų, jog įjungto elektrinio prietaiso į vandenį kišti nereikėtų. Tačiau šiandien ir šiapus Atlanto visai suaugusiems piliečiams tokie informaciniai lapeliai būtini.
Kaip paaiškinimas, kad ne viskuo, kuo kiti tiki, privaloma aklai tikėti, ir kad ne viskas, ką britų mokslininkai nustatė, yra neabejotina ir tikra. Todėl jau reikalingi ir priminimai, kad neverta antibiotikų ryti vos pradėjus bėgti liuliui, kad silikonas tinkamesnis statyboms nei krūtims, o hormoniniai kontraceptikai nėra skirti vartoti, išskyrus atvejus, kai norite priaugti svorio ir turėti lėtinių ligų.
Šiaip dar sveikais laikomų žmonių smulkioji motorika irgi pamažu trinka: rankomis išsiskalbti kojinių nebeišeina. Pasiteisinimas su ironišku šypsniu: kam tai daryti, jei yra skalbyklė? O iš tikrųjų gi nebepavyksta pamiklinti pirštų, po tokio sudėtingo fizinio darbo atsiras nuospaudų ir, atrodo, jie išvis nukris.
Užtat ir parašyti vienai eilutei rašikliu reikalingas ypatingas atsidavimas, pažymėtas prakaitu. Energijos vos vos užtenka parašui banke suraityti. Bet kam eiti į banką, jei visas operacijas galima atlikti naudojantis internetine bankininkyste?
Ji nemeluoja, nei kiek pas jus likę sąskaitoje, nei ką, kur ir kada išleidote. Ji laiku praneša apie jūsų įsipareigojimus ir skolas, išmeta jūsų poreikius atitinkančių pasiūlymų. Į internetą patalpintos sistemos patikslina, kokią pensiją gausite po 30 metų. Žinoma, jei tuo metu apskritai pensijų idėja gyvuos, išliks tokie patys įstatymai, nesikeis politinė santvarka, nebus karų ir jei jūs dar blaškysitės ant šios Žemės paviršiaus.
Jums panorėjus, gudrieji skaičiuotuvai, atsižvelgdami į jūsų pajamas, automatiškai sukalkuliuos, kokio dydžio vartojimo kreditas arba būsto paskola šiandien jums būtų suteikta ar už kokią kainą jums leista išsimokėtinai įsigyti naują išmanųjį telefoną.
Sistema tiksli ir mažiau nusišneka, nei tikra vadybininkė, kuri, paprašyta paaiškinti, kokios lizingo sąlygos taikomos dirbančiam pagal autorines sutartis asmeniui, pirmiausia paklaus, koks to laisvai samdomo specialisto nuolatinės darbovietės adresas.
Galimybė klaviatūros spustelėjimais spręsti visus savo reikalus ir skaičiuoti ateitį leidžia taupyti laiką ir jėgas. Iš tikrųjų – būtų reikėję eiti pėstute, stovėti eilėje ir aiškintis su konsultante, kuriai labiau tiktų dirbti kosminiame laive.
Dabar tą sutaupytą valandą galima turiningai švaistyti skaitant aštuonis patarimus, kaip valdyti savo laiką, su moralu kreiptis į specialistą.
Tačiau visi šie kasdienybės niekai – tik išoriniai, vos juntami simptomai vis besiplečiančios vidinės opos. Tas žmogus, už kurį skaitmena viską jau suplanavusi, paskaičiavusi ir padariusi, nebetenka savo paties galvos ir nuojautos. Arba atvirkščiai.
Ant tendencijos, kai žinių visuomenės homo sapiensai tingi atlikti paprasčiausius fizinius veiksmus ir vis sunkiau susigaudo aplinkoje be technologijų pagalbos, lipa kita, dar didesnė grėsmė.
Pamažu lenkiu štai link ko: didžiausia problema ne ta, kad šios planetos ir šios šalies gyventojai turi problemų ar rūpesčių – jų visada buvo ir bus. Problema, kad žmonės nebejaučia ir, jog vengia savarankiškai susitvarkyti net su menkiausio kalibro, emocinės ar mąstymo kilmės bėdomis, atmieštomis buitiniu nerimu.
Šiame vangumo fone plinta infekuotas požiūris: jei nenueisite pas specialistą paplepėti apie vaikystėje patirtas skriaudas, o po to už visas savo nesėkmes nekaltinsite jus auginusių ir jumis besirūpinusių tėvų, būsite nevykėliai ir jūsų gyvenimas nesusiklostys.
Taip pat svarbu neatsilikti nuo mados, kai kokainą keičia antidepresantai. Pastarieji – ir pigiau, ir teisėta, o liguista priklausomybė ir pasekmės sveikatai – maždaug tokios pačios.
Šią naujovę dengia iliuzija, kad nepajudinus nė pirštelio, kurio motorika, kaip jau išsiaiškinome, sutrikusi, problemos išnyks – tarsi spustelėjus „delete“.
Bet jei į visa tai pažvelgtumėte iš tos pusės, iš kurios nesate pratę žiūrėti, atsivertų, kad vadinamoji savianalizė ir savojo „aš“ linksniavimas („man“, „mano“, „manyje“), patogiai įsmigus į minkštą fotelį, labai panašus į aktą, kurį pamėgę onanistai. Tik čia vargini savo ir taip nusilpusias smegenėles. Privalumas, kad net rankos į darbą paleisti nereikia.
Tokia savianalizė – tai ne savikritika. Tuo labiau – ne tas pats, kas užsiimti kokia nors proto ir kūno mankšta, net ir per trumpą laiką pareikalaujančia nemenkų mentalinių ar fizinių pastangų.
Ne veltui tinginiai mėgsta šaipytis iš aktyvesnių, užsiimančių praktikomis, pasirinkusių sunkesnį, bet autonomiškesnį kelią. Menkinti tuos, kurie linkę labiau save patys kontroliuoti, nei leidžiasi būti valdomi, – tai gynybinė reakcija prieš savo paties silpnumą ir bejėgystę.
Bet ką čia dvasiniai reikalai ar kažkokios gilumos. Štai bevalės apsileidėlės iš pavydo dailesnėms konkurentėms ir dėl saviguodos irgi nusivaipo ir teisinasi, kad jos myli save tokias, kokios yra, ir neketina kankintis siekdamos, tik pamanykite, grožio aukštumų.
Jau verčiau nueiti pas specialistą ir po vizitų imti didžiuotis savo trūkumais ir kompleksais bei juos viešai demonstruoti, nei susiimti ir vargti.
O ir kompiuterinės technologijos siūlo alternatyvą: nenorite lieti devynių prakaitų – feisbuko profilyje sukurkite savo tobulybę fotošopu ar instagramo pagalba. „Like“ dauginsis kaip rinkės ant šonų! Tik po to gali būti skausminga grįžti į tikrą, geliantį gyvenimą, nes ten vieno ar poros spustelėjimų neužteks.
Tačiau jei iki galo neperskaitėte arba perskaitę vis tiek minties nesupratote, tai į specialistą nesikreipkite – jau niekas nepadės.
