Prie nusikaltimo aprašymo, graudulingų kaimynų ir artimųjų verksmų, galima rasti ir bausmes, skirtas nusikaltėliams – vieniems 10 metų nelaisvės, kitiems 15, o už gerą elgesį yra tikimybė anksčiau išeiti į laisvę ir vėl mėgautis gyvenimu net tiems, kurie yra nuteisti iki gyvos galvos.
Ar tikrai už tyčinius ir gerai suplanuotus nusikaltimus pakanka atsėdėti kelerius metus nelaisvėje, o išėjus vėl bauginti visuomenę? Gal vis dėlto mirties bausmė reikalinga?
Kai šalyje įvykdomas siaubingas tyčinis nusikaltimas, kurio metu dažniausiai nekaltas asmuo nužudomas, internetinės spaudos komentatoriai sujuda ir kas antras ima šaukti, kad reikalinga mirties bausmė. Vos ne visi iki vieno norėtų dar žiauriau užmušti nusikaltėlį, kankinti jį, o gal net viešai pakarti, kad šis atsiimtų už tai, ką padarė.
Tačiau kodėl toks sujudimas kyla tik tada, kai iš mažo vaiko nužudymo metu atimama mama arba myriop žiauriai pasiunčiama niekam netrukdžiusi paauglė?
Kodėl apie mirties bausmę nekalbama kaip apie teisiškoje valstybėje įmanomą bausmę? Kodėl Seimo nariai priiminėja antrojo plano įstatymus, tačiau nesusimąsto, kad įstatymai, susiję su visuomenės saugumu, turėtų būti priimami ramybės būsenoje, kai nėra sujudimo? Juk Lietuva – šalis, kuri pirmauja nusikaltimų kiekiu Europos Sąjungoje.
Tuoj pusė Lietuvos šoks aiškinti, kad mūsų šalis – Marijos žemė ir čia negali būti jokių mirties bausmių, o gavus per vieną skruostą, reikėtų atsukti kitą, taip?
O nužudyti niekuo nekaltą žmogų – normalu? Šaudyti į žmones, pjaustyti juos gabalais, užkasti po žeme arba vidury baltos dienos padegti automobilyje? Normalu, kad tuoj bus baisu savo vaikus išleisti į gatvę, nes pavojinga darosi visur ir visada.
Ar normalu, kad žiauriausi šalies nusikaltėliai turi teisę kalėjime žiūrėti televizorių, bendrauti ir kurti santuokas, o galiausiai išeiti iš ten ir mėgautis laisve arba naujais nusikaltimais? Dabar pagalvok tu, skaitytojau, jei tavo dukrą rastų išniekintą, tu džiaugtumeisi po kelerių metų gatvėje sutikęs jos žudiką?
O gal gerokai ramiau miegotumei žinodamas, kad žudiko tiesiog nebėra? Kad jis iškeliavo Anapilin be teisės sugrįžti už tai, ką padarė tavo brangiausiam žmogui?
Esu girdėjusi reikšmingų politikų nuomonių, jog mirties bausmė negalima, nes tai „lygiai toks pats nusikaltimas“. Tačiau kodėl gi nemaža Lietuvos dalis ir tie patys Seimo nariai pritaria eutanazijai, kai suleidžiami vaistai tam, kad žmogus išeitų iš šio pasaulio nesikankinęs? Juk suleisti sergančiam dozę vaistų turėtų būti psichologiškai gerokai sudėtingiau negu nuteistam žmogžudžiui.
Klausiate, kas turėtų atimti nusikaltėliui gyvybę? Atsakau – aukos artimieji, kurie visą likusį gyvenimą turės gyventi su skauduliu širdyje. Nesakau, kad juos reikėtų ketvirčiuoti, nudirti odą, pasodinti į dujų kamerą. Šiais laikais yra daugybė civilizuotų būdų suvesti sąskaitas su žmogžudžiu.
Aš esu įsitikinusi, kad merginų tėvai, kurių dukras žiauriai nužudė pakelės maniakas Kazys Jonaitis, mielai suleistų jam mirtiną vaistų dozę. Esu tikra, kad gimnazistės mama, kurios dukrą „juodosios kanibalės“ supjaustė į gabalus, mielai atimtų joms gyvybę.
O dabar pasakyk, jei prieš tavo artimą žmogų būtų įvykdytas tyčinis planuotas nusikaltimas, išdrįstum pats pasiųsti žmogžudį po velėna?
