Specialiosios tarnybos atskleidė ne vieną aferą – pavojingos atliekos buvo sunaikintos tik popieriuje, o iš tiesų paliktos dūlėti ir teršti gruntinius vandenis.
Aplinkos ministerija parengė netrukus įsigaliosiančių teisinių aktų paketą, numatantį sugriežtinti licencijų išdavimą ir atliekas tvarkančių įmonių kontrolę.
Ir tada pakvipo paraku. Atliekų tvarkymo sritį globojantis aplinkos viceministras Algirdas Genevičius nustėro iš verslininkų išgirdęs ir tokius žodžius: „Džiaukis, kad visa tai vyksta ne taip kaip prieš 15 metų, – tada būtų aidėję šūviai. Dabar jau yra kitokių priemonių...“
– Specialiosios tarnybos nuolat praneša apie aptiktus nelegaliai laikomus pesticidus ir kitokias pavojingas atliekas. Kodėl tokia netvarka, ką veikia Aplinkos ministerija, atsakinga už atliekų, taip pat ir pavojingų gamtai, žmogui, tvarkymą? – „Lietuvos rytas“ paklausė aplinkos viceministro A.Genevičiaus.
– Tenka pripažinti, kad ministerija ilgai nematė, o gal nenorėjo matyti problemos.
Viceministru pradėjau dirbti prieš 9 mėnesius, tada ir pamačiau, kur bėda. O ji buvo užprogramuota įstatymuose. Prirašyta galybė potvarkių ir taisyklių, kuriose paskęsta esmė. Su atliekų tvarkymu susiję įstatymai palankūs verslininkams, bet menkai apsaugo viešąjį interesą.
Gauti licenciją tvarkyti atliekas, TIPK (taršos integruotos prevencijos ir kontrolės) leidimą verslininkams iki šiol nebuvo sunku. Kontrolė – tik formali.
Net nebuvo deramai tikrinama, ar atliekas tvarkyti siekianti įmonė iš tikrųjų ar tik popieriuje turi reikiamą techninę įrangą. Pasisemti pinigų buvo galima sukūrus apgaulės schemą vaizduojant veiklą, apgaunant valstybę ir darant žalą gamtai.
– Kokios tos apgaulės schemos? Kaip įmanoma tik vaizduoti, kad sutvarkai pavojingas atliekas, – juk jos kažkur turi būti sudeginamos ar perdirbamos, juk tai įmanoma kontroliuoti?
– Gudrybių sugalvota įvairių, bet įsigilinus schemos gana paprastos.
Tarkime, įmonė turi kenksmingųjų atliekų ir nori jų atsikratyti. Tada licenciją tokias atliekas tvarkyti turinti įmonė, jei veikia nesąžiningai, išveža atliekas, bet jų nedegina ir neperdirba, o sukiša į sandėlius. Arba iš viso net neišveža, tik dokumentuose taip nurodo.
– Bet kokia prasmė taip sukčiauti, rizikuoti baudomis ir gal net kalėjimu? Ar jau toks didelis pelnas?
– Kenksmingųjų atliekų tvarkymo rinka – ypatinga. Gamintojas juk iš anksto sumoka, pasibaigus naudojimo laikui, aplinkai tampančio kenksmingo gaminio sunaikinimo ar perdirbimo kainą.
Taigi tvarkytojams pajamos jau garantuotos. O dar ir ES aplinkosaugos programoms skirta nemenka parama. Tad muilinant akis, tik vaizduojant, kad atliekos tvarkomos, susižeriami milžiniški pinigai. Mūsų skaičiavimu, šešėlinėje atliekų rinkoje sukasi apie 200 mln. eurų.
Nemažai atliekų tvarkytojų neturi nei lėšų, nei techninių priemonių tokioms paslaugoms teikti. O leidimus jos gauna lengvai – iš čia ir kyla pagunda sukčiauti.
– Bet jei suktybės iškyla į paviršių, paprasčiausiai galima atimti licenciją ir kreiptis į teisėsaugą?
– Atimti licenciją ministerija gali, bet kas iš to, jei per teismus ji susigrąžinama? Atliekų verslo šešėlis toks galingas, kad net teisėsauga prieš jį bejėgė, bent taip buvo iki šiol.
Pavyzdžiui, Utenos rajone rasta jau 9 metai laikomų kenksmingųjų atliekų, kurias buvo būtina sutvarkyti per pusę metų. Ten yra gruntinius vandenis teršiančių cheminių skysčių. Baisus šiukšlių kalnas – apie 3 tūkstančius tonų.
Atliekos nesutvarkytos, o tai padaryti turėjusi įmonė pinigus jau paėmė. Jos sąskaitoje radome per 52 tūkst. eurų.
Iš įmonės licenciją atėmėme, bet Administracinis teismas nusprendė, kad pagrindo to daryti nėra, ir grąžino.
Iš to darau išvadą, kad šešėlinio atliekų verslo „stogas“ – tvirtas. Nežinau, sutapimas ar ne, bet vykstant tyrimui gaudavau keistų žinučių: „Kaip gyvenimas?“, „Kaip sveikata?“
