Su pirmaisiais nėra taip paprasta. Jie niekada negali kalbėti apie savo veiklą: jie visada kalbės apie tai, ko jie nedaro ir į ką jie nepanašūs. Nė sekundės nestabdydami ir net nesusimąstydami, kaip apgailėtinai skamba, jie pradės pasakoti apie tai, kas jie nėra ir ko jie nedaro.
Jei alų verda, tai pasakys, kad jie – ne nekenčiamas „Švyturys“ ir ne prakeiktas „Kalnapilis“. Jei kuo nors prekiauja, būtinai iškart pasakys, kad jie – ne „Maxima“. Jei gamina kvepalus, tai ne tuos, kuriuos galima nusipirkti oro uoste ar prekybos centre. Jei rašo knygas, tai ne tokias, kaip tie pigūs autoriai, prie kurių stovi eilės per knygų mugę, tfu.
Viskas pas juos visada yra apie tai, ko jie nedaro. Jie bukai nesireklamuoja, nedainuoja papais, nesiekia pigaus populiarumo, nesityčioja, nesišaipo, nesikeikia. Jie ne olialia pupytės ir ne laido riteriai, jie ne tuščios internetų žvaigždutės ir jų humoras ne apie antrą galą ir bet kuriuo atveju nieko neįžeidžiantis. Jie nori lygių teisių moterims, seksualinėms mažumoms, musulmonams, kitataučiams, kitos odos spalvos žmonėms.
Ir jau tikrai jie visi dirba ne dėl pinigų, ne dėl reitingų, ne dėl kompiuterio pelės spragtelėjimų, ne dėl tiražų ir ne dėl komercijos.
Turiu klausimą. Aš labai gerai žinau (ačiū jums), ko jūs nedarote, kas jūs nesate, ir kokie blogi jūs nesate. Tačiau sakykite, o ką jūs turite, kas jūs esate, ir kas jumyse gero?
Štai saldaus saulėlydžio plakatas, kuriame dar yra pavaizduota rožė, katinėlis ir princesė. Ten parašyta: „Pyktis naikina gyvenimus, o gėris pastato pilis“, ir tą plakatą kurią rodote visiems, kas tik nori žiūrėti (šešiems žmonėms, jei jau tiksliai).
Jūs pati tą plakatą sukūrėte. Jame nėra nieko blogo – nei keiksmažodžių, nei patyčių, nei kiauliško vyrų humoro. Tiek suprantu. Tačiau – kas jame gero? Kokia iš jo nauda? Išskyrus tuos, kas pamatęs tą plakatą, ištuštino skrandžio turinį ir pasijuto geriau, kas pasidarė geriau nuo to plakato? Nieko.
Štai nelabai protinga ir nenuovoki, bet ganėtinai aktyvi moteris, pasisėmusi patirties normaliose, pagarbiose, civilizuotose šalyse. Bandė reikštis valstybės tarnyboje, nepavyko. Politika pasirodė pernelyg politiška. Dabar vadovauja dideliam skambučių centrui.
Dėvi maskatuojančius palapinės formos rūbus (kad paslėptų lašinius; tokios visada pirmosios tampa feminizmo šauklėmis – kažkodėl nė viena gerai atrodanti neužsiima trimitavimu, kad visi vyrai kiaulės) ir džiaugiasi, kad organizacijoje dirba daugiau moterų, negu vyrų. Kuo džiaugiasi, jei tiksliau? „Kad vyrų mažiau“. Ir kas? Tos moterys, kurių ten daugiau, jos jau kažką pasiekė? Ne, jų tik daugiau.
Dar viena mintis prie tos pačios temos. Kaip pavadintų visuomenė vyrą, kuris viešai parašytų, kad aplankė komercinę organizaciją, ir, ačiū Dievui, ten bobų dirba vos kelios, o visi yra vyrai. „Valio, diedai, mes jėga!“. Niekaip nepavadintų to vyro. Jis jau būtų seniai pririštas prie kuolo ir sudegintas ant laužo prie Baltojo tilto. Feministėms yra kitos taisyklės: jų žodyne lygios teisės būna tada, kai visi vyrai yra vienodai nekenčiami, neskirstant nei pagal amžių, nei pagal odos spalvą, nei pagal socialinę padėtį.
Taip su jais visais. „Jis savo tekstuose nesikeikia“, parašo pamokomai. O ką apie tuos tekstus dar galima pasakyti, išskyrus tai, kad ten nėra keiksmažodžių? Nieko.
Vegetarai, veganai, žaliavalgiai: vienintelis dalykas, ką galite apie save pasakyti, yra tai, ko jūs nevalgote. Kam tai įdomu? Jums patiems. Daugiau kam nors? Salėje tyla. Mes tai nors apie kepsnį papasakoti galime, o ką jūs papasakosite apie savo žoles? „Gražiai sudygusios, patogios rupšnoti. Priminė Alpes. Pajutau savyje vidinį žiurkėną.“
Kai laidoja žymius ir daug nuveikusius žmonės, draugai ir artimieji prisimena tai, ką jie sukūrė. Ką prisimins apie jus? Ką ištašys ant akmens nagingi meistrai, be vardo, pavardės (galimai tėvavardžio) ir gimimo ir mirties datų?
„Jis nesikeikė ir nieko nėra įžeidęs“ – tokio antkapio dar nemačiau. Gal jūsiškis bus pirmasis.
