Kodėl gatvių lopymas toks brangus? Kodėl už Žaliojo tilto skulptūrų remontą miestas buvo pasiryžęs sumokėti tiek daug? Kodėl naujų vaikų darželių statyboms leidžiami milijonai, jei galima pasirinkti kitą problemos sprendimo būdą?
41 metų meras R.Šimašius prisipažino nenorįs kalbėti apie kadenciją baigusios valdžios projektus, kurie kelia abejonių. Svarbiau – darbai, kuriuos reikia pradėti arba tęsti.
– Tai kokie tie darbai, kuriuos pirmiausia pradėsite savivaldybėje? – po inauguracijos R.Šimašiaus paklausė „Sostinė“.
– Vienas pirmųjų darbų bus susijęs su įmonių valdymu. Tų įmonių veiklą galima vertinti kaip neskaidrią. Tarkim, bendrovė „Vilniaus viešasis transportas“ pažeidė įstatymą ir nepateikė Registrų centrui ataskaitų.
Kita bėda – įmonių vadovai buvo pasirenkami politiniu, o ne kompetencijos pagrindu.
Analizuosime įmonių darbo rezultatus, viešai ir suprantamai vilniečiams skelbsime jų veiklos ataskaitas.
Jei rasime Vilniui nenaudingų sandorių, kreipsimės į teismą dėl atsakomybės, sieksime, kad tokie sandoriai būtų pripažinti negaliojančiais.
Kitas darbas susijęs su vaikų darželiais, trečias – su Žaliojo tilto skulptūromis.
Ketiname stabdyti praėjusios kadencijos valdžios sprendimą dėl sovietinių Žaliojo tilto skulptūrų rekonstrukcijos. Kodėl už tai reikia tiek daug mokėti?
Mane stebina ir konkurso sąlygos – kam taip skubėti? Keturi mėnesiai vienai skulptūrai remontuoti – tai labai nedaug. Kodėl reikia kažkam mokėti papildomai už tai, kad bent trys iš keturių skulptūrų stovėtų?
Laukia ir dar vienas svarbus darbas energetikos srityje – savivaldybė perims šilumos ūkį.
– Vis dėlto dabar vienas svarbesnių klausimų vilniečiams – gatvių ir kiemų remontas. Kada bus aišku, kiek lėšų savivaldybė pajėgi skirti duobėms lopyti, asfaltui kloti?
– Negaliu nurodyti tikslaus skaičiaus, kiek savivaldybė tam skirs pinigų. Apskritai reikėtų siekti, kad kiekvieną pavasarį nebereikėtų lopyti duobių.
Suprantama, vienu mostu to nepadarysi.
Mano tikslas – pirmiausia viską inventorizuoti. Jeigu jau skiriame lėšų duobėms lopyti, tai pirmiausia darbai turi būti atliekami tose gatvėse, kuriomis naudojamasi daugiausia. Reikia atsisakyti praktikos lopyti ten, kur kas nors paprašė.
Kitas svarbus dalykas – duobių lopymas turi kainuoti tiek, kiek iš tiesų kainuoja. Sąnaudos neturi būti išpūstos.
– Kokia jūsų miesto transporto vizija – greitieji autobusai, metro ar tramvajus?
– Miesto transporto sistemai reikia ne tik permainų, bet ir skaidrumo. Tai svarbu skelbiant konkursus vežėjams. Kai šioje srityje bus skaidru, pavyks sumažinti bilietų kainą, užtikrinti, kad transportas būtų šiuolaikiškas, patogus ir ekologiškas.
Pirmiausia reikėtų atskirti vežėjus nuo maršrutų, transporto eismo planuotojų. Pasaulyje tai įprasta.
Atskyrus vežėjus nuo maršrutų planuotojų, atsiranda konkurencija, dėl to už kelionę autobusu ar troleibusu vilniečiai mokės mažiau.
Kodėl Vilniuje miesto transporto vieno kilometro kaina yra 1,87 euro, o kituose miestuose privatūs vežėjai veža už 1,16–1,45 euro? Todėl, kad niekam nerūpėjo skaidrumas, niekas nesiekė išsirinkti geriausią kainą ir kokybę siūlančius tiekėjus.
Skaičiavome, kad skaidrūs konkursai per metus biudžetui sutaupytų beveik 12 mln. eurų.
Geriausias pavyzdys yra Klaipėda – vienintelė Lietuvoje, nedotuojanti miesto transporto. Nes savivaldybė tik nustato maršrutus, tvarkaraščius, o įmonė „Klaipėdos keleivinis transportas“ dirba pelningai.
Klaipėdos autobusų parkas dalyvauja konkursuose kartu su kitais vežėjais. Beje, daugiau nei pusę maršrutų yra užėmę privatūs vežėjai.
Dėl tokios konkurencijos kelionės kaina uostamiestyje yra mažiausia tarp didžiųjų Lietuvos miestų. Beje, Klaipėdoje nekilo tokių skandalų dėl mikroautobusų kaip Vilniuje. Ten maršrutiniai taksi įtraukti į bendrą miesto transporto sistemą.
Mikroautobusai privežamaisiais maršrutais veža keleivius su tais pačiais bilietais kaip ir miesto autobusuose. Reikia grąžinti naktinius maršrutus. Kiti miestai juos turi, Vilnius – ne.
– Kokia bus registravimo į vaikų darželius tvarka?
– Registravimo į darželius laikas neturi būti kriterijus, nuo kurio priklauso, gaus vaikas vietą ar ne.
Mano pasiūlymas – „darželio krepšelis“. Vietos valstybiniuose darželiuose negavusiems vaikams būtų skirta kompensacija, kuri leistų mažyliams lankyti nevalstybinį darželį ar šeimai samdyti auklę.
Šį pasiūlymą teiksiu artimiausiuose tarybos posėdžiuose.
Savivaldybė šalia valstybės skiriamos pinigų sumos kiekvieno nevalstybinį darželį lankančio mažylio tėvams galėtų skirti apie 100 eurų.
Apskritai nevalstybinių darželių tinklu nėra tinkamai naudojamasi, nes nemažai vilniečių šeimų neturi lėšų leisti vaikus į privačias ugdymo įstaigas dėl didelių mokesčių. Kai kuriuose privačiuose darželiuose jie siekia 300 eurų per mėnesį.
Darželių steigimo tvarka turėtų būti dar liberalesnė.
Savivaldybė leis juos įkurti biurų patalpose ar lengvų konstrukcijų pastatuose. Jų nuomą kompensuos savivaldybė.
Taip dešimtys milijonų, numatytų išleisti dviejų darželių statybai, patenkintų pusantro tūkstančio šeimų lūkesčius. O juk pastačius tuos du darželius juos lankytų tik 400 mažylių.
– Ar Vilniuje įmanoma civilizuota miesto plėtra, kai pirmiausia plėtojama infrastruktūra, o paskui statomi gyvenamieji kvartalai, o ne atvirkščiai?
– Miesto plėtros ekspertai jau seniai įspėjo dėl mažėjančio Vilniaus apgyvendinimo tankio. Dėl to miestas negali efektyviai funkcionuoti.
Vilniečiai kraustosi gyventi į namus, stovinčius ten, kur infrastruktūra tam visiškai nepritaikyta. Ten, kur nėra vaikų darželių, mokyklų, sveikatos priežiūros įstaigų, kur nekursuoja miesto transportas, kartais nėra net vandentiekio, nuotekų tinklų, dujotiekio.
Tie vilniečiai, kurie lieka gyventi civilizuotame mieste, sumoka už inžinerinių tinklų plėtrą naujakuriams. Tai paradoksas.
Vilnius iki šiol buvo plėtojamas „šokinėjančios varlės“ principu: statytojai kuo pigiau perka žemės sklypus, užstato namais, kuriuos stengiasi kuo greičiau parduoti.
Tai jau atsisuko prieš miestą, kuris dūsta transporto grūstyse. Rytais – į miesto centrą, vakarais – į pakraščius.
Nėra ko slėpti: savivaldybė planavo neracionaliai. Tuo tarpu miesto centre hektarai dykynių, apleistų pramonės objektų. O šalia darbo vietos, mokymo ir medicinos įstaigos. Žodžiu, visa, ko reikia visaverčiam gyvenimui.
Todėl man atrodo svarbiausia užduotis – skatinti vilniečius gyventi miesto centre, tam panaudoti apleistų gamyklų rajonus.
Pavyzdžiui, buvęs Vilniaus vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis apskaičiavo, kad miesto centre ir aplink jį yra maždaug 500 hektarai apleistų žemės plotų. Juos užstačius galėtų apsigyventi 50–100 tūkst. žmonių.
– Per savo kadenciją nutiesite naujų dviračių takų?
– Pirmiausia dabar nutiestus dviračių takus reikia sujungti į tinklą. Iš vadinamųjų miegamųjų rajonų turi būti patogu pasiekti miesto centrą.
Mano galva, labai svarbu, kad dviračių takų tinklas būtų patogus studentams. Juk jiems nereikia vaikų vežti į darželius, mokyklas, tad reikia pasirūpinti, kad jie iš savo gyvenamųjų vietų patogiai pasiektų studijų vietas.
Svarbus ir dviračių parkavimo klausimas, vietų jiems prie darbo ir studijų vietų turėtų būti daugiau.
– Ar Vilniuje protingai naudojamas socialinis būstas? Ką darysite su garsiuoju Gedimino prospekto 24-ojo namo 40-uoju butu, kuriame anksčiau siūlyta deklaruoti gyvenamąją vietą visiems norintiems?
– Taip, šioje srityje daug ką teks apsvarstyti. Akivaizdu, kad daug socialinio būsto yra prabangiuose rajonuose.
Be to, ir tokio būsto skyrimo kriterijai, tvarka, kaip ir viso nekilnojamojo turto valdymas, kelia daug abejonių. Tai sakau drąsiai, nes gyvenu name, kuriame nemažai patalpų priklauso savivaldybei.
Pirmųjų darbų sąraše klausimo dėl garsiojo Gedimino prospekto buto nėra. Tai nėra esminis dalykas.
– Ar bus atsisakyta tvarkos pamokas mokyklose pradėti 9, o ne 8 valandą kaip anksčiau?
– Savivaldybei nederėtų smulkmeniškai nurodinėti mokykloms. Jų bendruomenės turėtų pačios nustatyti ne tik pamokų laiką, bet ir tvarkyti finansus, spręsti savo veiklos problemas.
– Išsakėte nuomonę dėl Žaliojo tilto skulptūrų – jų remontui nenaudoti miesto pinigų. O ką manote apie ne mažiau diskusijų keliančią skulptūrą „Krantinės arka“, vilniečių vadinamą tiesiog „Vamzdžiu“?
– Juk mieste turi būti kažkas, dėl ko vilniečiai ginčytųsi ir diskutuotų.
– Kurie praėjusios kadencijos valdžios projektai jums kelia didžiausių abejonių?
– Nenorėčiau vardyti abejonių keliančių projektų. Geriau kalbėti apie darbus, kuriuos reikia padaryti arba tęsti jau pradėtus.
– Ar ketinate atsisakyti užrašų miesto prieigose, kad Vilnius – žemai skraidančių angelų miestas?
– Svarbiausia – kad Vilnius nebūtų puolusių angelų miestas. O žemai skraidantys angelai yra gerai. (Juokiasi.)
– Ar jaukiai įsikūrėte savivaldybės kabinete, esančiame 19-ajame aukšte? Neketinate nusileisti arčiau vilniečių, kaip tai padarėte per inauguraciją?
– Kabinete nespėjau kojų apšilti. Užbėgau keliolikai minučių, pasidėjau daiktus ir puoliau į kitus darbus. Todėl apie aplinką ne kažin ką galiu pasakyti.
O nuo vilniečių nežadu slėptis, būsiu pasiekiamas meras.
Per inauguraciją dovanų gavau paspirtuką. Tai labai gera transporto priemonė.
Naudojuosi keturiomis transporto priemonėmis: dviračiu, automobiliu, miesto transportu ir kojomis. Dabar turėsiu ir penktąją. Nebrokuosiu jos.
