Konservatorių vedlio skeptrą perėmė tik pernai partijos nariu tapęs europarlamentaras G.Landsbergis. Antrąjį rinkimų turą prieš senbuvę I.Degutienę jis laimėjo netgi tvirčiau nei pirmąjį.
Vadinasi, daugumos balsavusių dešiniųjų negąsdino nei jaunojo lyderio migloti pažadai palikti Europarlamentą tik po metų, nei menkas jo politinės ir partinės patirties kraitis.
Svarbiausia, regis, buvo politiko kilmė, garsi pavardė, jaunystė, pažadai įkvėpti partijai naujos gyvybės, pritraukiant srautus naujų rėmėjų, kurių žūtbūt reikia. Bet ar jam tai pavyks ir kaip jis tai darys? Kol kas konkrečių gairių negirdėti.
Žinoma, galima manyti, kad ne tik konservatorių partijos nariams, bet ir platesnėms masėms rinkėjų svarbiausia bus naujas jaunas veidas.
Bet pasirodę išankstiniai nuomonės tyrimai patvirtina tai, ką jau ne kartą yra sakęs, pavyzdžiui, politologas ir sociologas M.Jastramskis – beveik nėra skirtumo, ar dešiniesiems vadovaus I.Degutienė, ar G.Landsbergis.
Nei vienas, nei kitas neturi išskirtinės traukiamosios galios, o partijos vežimas buksuoja pirmiausia dėl to, kad nesiūlo naujos politikos perspektyvos.
Neatmestina, jog netruks ir vidinės trinties, nepaisant to, kad Gabrielius Landsbergis žada vienyti partiją, o pirmąjį žingsnį šia linkme žengė pasiūlydamas I.Degutienei tapti jo pirmąja pavaduotoja.
Vis dėlto konservatorius, išsirinkusius vedliu partijos naujoką, kometos greičiu pradėjo lenkti „darbiečiai“.
Savaitgalį į savo gretas priėmę vieną buvusių „tvarkiečių“ lyderių europarlamentarą V.Mazuronį, po kelių valandų jį paskelbė pagrindiniu kandidatu partijos pirmininko rinkimuose.
Nieko nuostabaus, kad Darbo partijos tarybos nariai, jau įpratę klusniai balsuoti už tokius zuikius iš kepurės, tarkime, kandidatus į ministrų postus, klusnūs buvo ir šį kartą, tiesa, šiek tiek nesėkmingai pasispyrioję dėl procedūrinių dalykų.
Lygiai taip pat klusniai turėtų būti balsuojama ir kitą mėnesį vyksiančiame suvažiavime, juolab kad V.Mazuronį remia visa partijos viršūnėlė – pradedant V.Uspaskichu ir baigiant Seimo frakcijoje susibūrusiais partijos maištininkais.
Kad ir kaip būtų, pasitelkę legionierių „darbiečiai“ dar įtikinamiau nei konservatoriai pripažino savo kadrų badą.
Bet ar Valentinas Mazuronis taps kiekvienus pastaruosius rinkimus vis skaudžiau pralaiminčios partijos gelbėtoju kitąmet vyksiančioje kovoje dėl Seimo mandatų?
Tai pranašauti lygiai taip pat anksti, kaip ir dėl G.Landsbergio perspektyvų.
Be abejo, iš giminingų „tvarkiečių“ pas „darbiečius“ atėjęs V.Mazuronis turi didelę patirtį ir nemažą svorį Lietuvos politikoje. Galima prisiminti, kad būdamas aplinkos ministru jis buvo vienas populiariausių Vyriausybės narių, ypač išgarsėjęs tvorų griovimu.
Tačiau vien tokio masto figūros ištraukti partiją iš gilėjančios duobės vargu ar pakaks.
Todėl tai suprantantys „darbiečiai“ vis aktyviau bando kibti į atlapus vyresniesiems valdančiosios koalicijos broliams socialdemokratams ir premjerui A.Butkevičiui, prikaišiodami, kad jie esą nevykdo Vyriausybės programos, nesirūpina savais rinkėjais.
Artėjant rinkimams panašios kritikos, kaip ir „darbiečių“ siūlymų kokioms nors sritims skirti papildomų pinigų iš biudžeto, turėtų tik daugėti.
Vienas ryškesnių pastarojo meto Darbo partijos viešųjų ryšių triukų – jos deleguotų ministrų patikra dėl atliktų ar neatliktų darbų. Kai kurie jų atsipirko griežtais įspėjimais ir pabarimais.
Vienintelis, kuris neišlaikė šio egzamino, buvo švietimo ir mokslo ministras D.Pavalkis – jį partija paskelbė atšaukianti iš posto.
Tačiau populistinės viešųjų ryšių akcijos, turinčios pademonstruoti partijos susirūpinimą, kad būtų vykdomi pažadai rinkėjams, greičiausiai yra maskuotė.
Mat seniai vieša paslaptis, jog D.Pavalkis iš visų „darbiečių“ deleguotų ministrų sulaukdavo bene daugiausia V.Uspaskicho, taip pat kitų partijos vadovų priekaištų, kad ministerijos sistemoje neįdarbina partijos kadrų ir nevykdo jos materialinių išskaičiavimų atitinkančios politikos.
Apie tai garsiai, tiesa, užuominomis pirmadienį jau suskubo prabilti ir aršiausia šios partijos priešininkė prezidentė D.Grybauskaitė.
Šalies vadovė pareiškė kur kas daugiau priekaištų galinti pasakyti ne D.Pavalkiui, o, pavyzdžiui, socialinės apsaugos ir darbo ministrei „darbietei“ A.Pabedinskienei.
Paramą D.Pavalkiui jau pareiškė ir premjeras A.Butkevičius. Todėl nieko keista, kad ir pats ministras teigė neskubėsiantis atsistatydinti, kartu skeldamas skambų antausį į viršūnes jį iškėlusiai partijai.
Darbo partija irgi pasirodė esanti nepėsčia – Vyriausybės vadovui atrėžė, kad jis gali pasiimti, jei nori, tą ministrą su visa Švietimo ir mokslo ministerija, bet mainais į tai partneriams turės duoti kokią nors kitą.
Kaip matome, nėra taip paprasta partijoms atsinaujinti ar padailinti įvaizdį, nes labai greitai koją ima kišti intrigos.
