Savo ruožtu apie Š.Birutį, Darbo partijos statytinį Kultūros ministro poste, reikėtų kalbėti tik gerai arba nieko. Atsiprašau, bet šį kartą imsiu ir patylėsiu. O štai apie D.Pavalkį galiu pasakyti labai aiškiai ir be užuolankų, kad tokio atgrubnagio Švietimo ir mokslo ministro kaip paminėtas ponas nebuvo per visą nepriklausomybės laikotarpį.
Taip, mane mama mokino, kad negalima įžeidinėti žmonių, tačiau šįkart aplinkybės, regis, verčia pažeisti mamos pamokymus. Nesiruošiu dailinti padėties, kai kalbama apie chamiškos natūros žmogų, kuris prispjaudė mokytojams į akis, leidęs sau pareikšti, kad profsąjungų reikalavimai gerinti mokytojų socialinę padėtį tarnauja Rusijos interesams (sic).
Tarkime, per visą nepriklausomybės laikotarpį nebuvo tokio Švietimo ir mokslo ministro, kuris gintų švietimiečių interesus taip aršiai kaip dabar savosios sistemos pertvarkos ir reikiamo finansavimo viziją gina S.Skvernelis, tačiau visiems visados užteko proto suprasti, kad su mokytojais reikia bendrauti diplomatiškai ir pagarbiai, kaip jie to yra nusipelnę savo sunkiu darbu, taip pat užtekdavo sugebėjimo įsivaizduoti, jog Švietimo ministras yra tik vyriausias švietimo sistemos liokajus.
Gal iš tiesų D.Pavalkis kaip žinomas hemorojaus specialistas (labai reikalinga mūsų populiacijai, nepaprastai gerbtina kvalifikacija) žmogų yra matęs tik iš blogosios pusės, nes, be visa ko kito, dažnai viešai postringauja apie dalykus, kurių išmanymui yra reikalinga truputėlį kita kvalifikacija (pavyzdžiui, logika) tokiu pranašo iš išminčiaus tonu tarsi sakytų pamokslus bežadei beždžionių bandai.
Darbo partija ne iš gero gyvenimo, o ieškodama išeities iš blogos padėties atėjo į protą ir nusprendė atstatydinti anksčiau partijos deleguotą D.Pavalkį iš ministro posto. Užsimojusi pakilti iš duobės Darbo partija savo kolektyviniu protu arba V.Upaskicho asmenyje suprato, kad D.Pavalkis gerai apšviestame Švietimo ir mokslo ministro poste yra tikra girnapusė prie kojų. Tačiau anojo ginti netikėtai (?) stojo pati prezidentė D.Grybauskaitė.
Esu pasiruošęs išbučiuoti žemę, kuria nuėjo D. Grybauskaitė dėl to, kad mūsų prezidentė laikosi labai principingai Rusijos atžvilgiu, tačiau diskusijoje dėl D.Pavalkio likimo pasimatė ta Grybauskaitė, kuri neretai savo asmenines simpatijas ar antipatijas bando iškišti kaip valstybės interesus, kuri lojalumą savo asmeniui valingai ar nevalingai yra linkusi suprasti kaip didžiausią politinė dorybę. Šitai antrajai, bet gerai mums pažįstamai D.Grybauskaitei mokytojai ir jų nuomonės, sunku to nepastebėti, visiškai nieko nereiškia.
Dažnai burbėjęs ir ne kartą viešai grūmojęs į Darbo partijos pusę, dabar džiaugiuosi išpuolusia proga pirmą kartą pasakyti kažką gero šios partijos atžvilgiu.
Būtų nuodėmė praleisti tokią progą. Ta aplinkybė, kad Darbo partija kviečiasi į savo gretas V.Mazuronį ir ryžtas atšaukti D.Pavalkį iš ministro posto rodo nemenką šios partijos potencialą ir galimybes greitai atgauti kvapą.
Ta pačia proga pagalvojau, kad Darbo partija, tiesą sakant, niekados ir nebuvo prorusiška partija, nežiūrint įkūrėjo tautybės, daug greičiau tokiais pavadinti būtų galima paksisitus nei darbiečius. Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, Rusija yra antroji, atsarginė V.Uspaskicho tėvynė, o pirmoji – Lietuvą.
Ką išties teisėtai būtų galima prikišti Darbo partijos elitui – tai neretai prasikišantis cinizmas, traktuojant partiją kaip uždarą akcinę bendrovę ar panašaus pobūdžio verslo įmonę. Būtų labai šaunu, kad atgimstanti, siekianti išsigydyti nuo ydų V.Uspaskicho partija apsivalytų ir nuo tokio tipo nešvankumo, nes mums visiems yra svarbu, jog Lietuvos politiniame lauke atsirastų dar vienas ne tik stiprus, bet ir padorus žaidėjas.
Norite tikėkite norite, bet manęs niekas nebandė papirkti, neprašė ir neįkalbinėjo parašyti šią vos ne panegiriką Darbo partijai. Dar daugiau, – savo gyvenime nesu sutikęs žmogaus, kuris būtų šios partijos nariu, taigi turiu teisę manyti, jog, galimas daiktas, tokios partijos realybėje net ir nėra, tarkime, Darbo partija – tai televizinis muliažas, politinis fantomas. Šiaip ar taip, konstatuoju faktą – Darbo partija stebuklingai atsimerkė.
