Apie tai, kur yra riba tarp drausminimo ir smurto bei kokių įgūdžių trūksta tėvams, nepajėgiantiems susitvarkyti su savo vaikais ar jais pasirūpinti, specialistai diskutavo Seime surengtoje konferencijoje „Apsaugok mano vaikystę“.
Lietuvai reikia pasitempti
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, paklausta, kokių žinių apie vaikų auklėjimą stokoja Lietuvos tėvai, sakė: „Nė vienas negimsta būti tėčiu ar mama, tų įgūdžių reikia išmokti, jų įgyti. Reikia ieškoti žinių, o ne galvoti – mano vaikas ir ką noriu, tą darau, noriu ir smurtauju.“
E.Žiobienės teigimu, tais atvejais, kai tėvai nesusivaldo, nesusivokia dėl įtampos ar kitų dalykų, jie turi pergalvoti savo veiksmus, dėti pastangų, kad padėtis keistųsi.
Paklausta, kaip, jos vertinimu, vaiko teisės užtikrinamos Lietuvoje, E.Žiobienė atsakė, kad itin svarbu atsižvelgti į kontekstą, kuriame norime save lyginti su kitomis šalimis: „Viskas priklauso nuo to, su kokiomis šalimis lyginsime. Žvelgiant į Europos Sąjungos šalis, mums daug kur reikia pasitempti – ar tai būtų vaiko globa, ar teisių užtikrinimas sveikatos srityje.“
Anot pašnekovės, XXI a. privalu kalbėti apie tai, kad vaikai negali būti mušami, tėvai turi suvokti, kad yra ir kitų auklėjimo priemonių.
Emigrantai susiduria su kitu pasauliu
Į klausimą, ar lietuviai emigrantai gyvendami svetur patraukia vaiko teisų tarnybų dėmesį todėl, kad bando vaikus auklėti taip, kaip įpratę Lietuvoje, pašnekovė atsakė: „Labai sudėtinga lyginti skirtingas visuomenes. Mūsų Nepriklausomybei tik 25-eri, tad ir mūsų pažanga nėra labai didelė. Jei kalbama apie Norvegiją, kurioje įvairios smurto apraiškos uždraustos prieš kelis dešimtmečius ir jau auga trečia karta nemuštų žmonių, natūralu, kad jų kultūra susiformavo kitokia, esama kitokio bendravimo.“
Pašnekovė pripažino, kad tam tikro kultūrinio atotrūkio tarp Lietuvos ir Šiaurės šalių esama: „Kartais juk tiesiai šviesiai pripažįstame, kad aptariamųjų klausimų atžvilgiu mus skiria šviesmečiai. Tikrai nenoriu sakyti, kad Norvegijos visuomenė yra kuo nors geresnė ar kokie nors stebuklai ten vyksta, bet itin ankstyvas smurto uždraudimas davė tam tikrų rezultatų, ir tai akivaizdu.“
Vaikas – ne daiktas
„Vienas lietuviško auklėjimo ypatumų – įsitikinimas, jog vaikas yra mano, ir darysiu, ką noriu. Tokia pozicija yra negera, nes vaikas nėra daiktas“, – kalbėjo E. Žiobienė.
Pašnekovės teigimu, kol kaimynas muša savo vaiką, kiti tikrai neskuba kuo sandariau užsidaryti durų: „Nesame tokie labai jau uždari ir perdėtai saugantys savo privatų gyvenimą. Bet prisiminkite, kaip sunkiai kelią skynėsi Smurto artimoje aplinkoje prevencijos įstatymas. Kalbame apie smurtą tarp suaugusių žmonių, bet pasigirsdavo nuomonių, kad nedera kištis į privatų šeimos gyvenimą. Mūsų visuomenei buvo labai nauja tai, kad smurtautojas gali būti iškeldintas iš namų“, – sakė E. Žiobienė.
Anot jos, smurtas mūsų visuomenėje tebėra suprantamas kaip auklėjamoji priemonė, kuri dažnam atrodo normali ir pateisinama.
Bijo į Norvegiją vykti net atostogų
Po to, kai buvo paviešintos vaikų Norvegijoje netekusių lietuvių istorijos, Vaiko teisių kontrolieriaus tarnyba sulaukia daugiau tėvų skambučių dėl įvairios informacijos suteikimo. Pašnekovės teigimu, veikiausiai dauguma šių klausimų nukeliauja į Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybą.
„Kartais tėvų skambučiai nustebina ir šiek tiek pralinksmina. Pavyzdžiui, skambinama pasiklausti, kaip vykstant atostogų į Norvegiją su vaikais reikėtų elgtis, kad vaikų neatimtų. Tokie atvejai rodo, kad informacijos tėvams trūksta.
Apie tai itin daug diskutavome ir su Užsienio reikalų ministerijos specialistais. Tose šalyse, į kurias lietuviai emigruoja labai aktyviai, reikėtų kuo geriau juos informuoti apie tai, kokie yra šalies teisinė sistema. Atrodytų juokinga, kodėl žmogui reikia sakyti, kad jis mylėtų savo vaiką ir jo neskriaustų. Kita vertus, tėvams reikia žinoti, kad draudžiamos kūno bausmės, esama tam tikrų dalykų, kurie netoleruojami“, – kalbėjo E.Žiobienė.
Kasmet 2 tūkst. vaikų praranda šeimas
Viešosios įstaigos Paramos vaikams centro direktorė Aušra Kurienė pabrėžė, kad per metus Lietuvoje apie du tūkstančius vaikų netenka tėvų globos: „Per dvidešimt metų savo veiklos Lietuvoje siekėme, kad kiekvienas vaikas būtų laimingas, kad jis galėtų tinkamai vystytis, būtų sveikas, kurtų normalius santykius mokykloje ir šeimoje. Liūdnai galiu konstatuoti, kad kasmet matome beveik du tūkstančius vaikų, kurie praranda šeimą. Daugelis jų patenka į institucinę globą.“
Pasak A.Kurienės, svarbu suprasti ne tik priežastis, dėl kurių taip atsitinka, bet ir ieškoti pagalbos būdų.
Mitas, kad šiuolaikiniai vaikai agresyvūs
„Yra daugybės kalbų apie tai, kad reikia gelbėti, padėti, ką nors atidaryti ar uždaryti, bet ko konkrečiai šeimai reikia? Padėti, kad šeima galėtų auginti savo vaiką. Turime suvokti, kad smurtas prieš vaiką ar jo nepriežiūra yra labai sudėtingas reiškinys. Nebūna lemtinga tik viena priežastis. Negalima sakyti, kad jei šeima neturi pinigų ar kažkas su kažkuo pykstasi, tai tėvai yra blogi“, – sakė Paramos vaikams centro vadovė.
Specialistės teigimu, nerimą kelia vis garsiau skambantys gąsdinimai, esą šiuolaikiniai vaikai yra agresyvūs ir sunkiai auklėjami. „Tai neteisinga, mūsų vaikai yra labai protingi ir kūrybingi, tad turi teisę būti mylimi. Užuot didžiavęsi savo vaikais, imame jų bijoti“, – sakė specialistė.
„Reikia galvoti apie individualius vaikus ir konkrečias šeimas, atrasti kiekvienam vaikui ar šeimai reikalingų pagalbos priemonių“, – sakė A.Kurienė.
