Bet pagal vieną parametrų – kaip valstybė gerbia ir garantuoja piliečių teisę į privatumą – Lietuvos kartelė jau ne vienus metus kybo taip pat žemai, kaip, tarkime, Moldovos.
Strasbūro teismas Moldovą yra pripažinęs valstybe, kuri pažeidžia savo piliečių teises į privatumą, nes 2005–2007 m. šios šalies teismai patvirtindavo 98–99 proc. teisėsaugos prašymų dėl pokalbių telefonu klausymosi.
Ar neišmuš valanda, kai tokio įvertinimo sulauks ir Lietuva?
Juk neseniai paskelbta oficiali Nacionalinės teismų administracijos (NTA) statistika liudija, kad mūsų teismai pernai patenkindavo 99 procentus šitokių prašymų.
Apylinkės teismai nagrinėjo 12,3 tūkst. prokurorų prašymų sankcionuoti telefono klausymąsi arba paimti kontaktinių ryšių išklotines, o atmetė tik 154.
Tiesa, NTA paaiškino, jog tai – ne visas piliečių klausymosi, kurį vykdo įvairios tarnybos, mastas, o tik veiksmų pagal Baudžiamojo proceso kodeksą dalis. Apie visą klausymąsi kituose procesuose teismų administracija informacijos neturi.
Šiek tiek apie tai leido sužinoti, pavyzdžiui, Valstybės saugumo departamentas, kuris savo ataskaitoje paskelbė, jog pernai 1884 kartus su teismo sankcija ne tik klausėsi žmonių pokalbių telefonu, bet ir brovėsi į elektroninį paštą, slapta kratė privačius dokumentus.
Negana to, 12,3 tūkst. prašymų nereiškia, kad tiek žmonių ir buvo klausomasi, – juk vienu prašymu prokurorai gali siekti klausytis ne tik įtariamojo, bet ir su juo susijusių asmenų pokalbių.
Kad ir kaip būtų, galima daryti išvadą, jog teismai prokurorų prašymus brautis į piliečių gyvenimą tenkina automatiškai.
Panašūs skaičiai kartojasi ir ankstesnių metų statistikoje. O apie tai, kad teisėsauga gali piktnaudžiauti savo galiomis, įvairaus rango politikai, visuomenės veikėjai, žurnalistai ar šiaip piliečiai garsiai kalba bene nuo šio tūkstantmečio pradžios.
Blogiausia, kad problema iš esmės nesprendžiama, o į ją visuomenės dėmesys atkreipiamas tik rezonansiniu atveju – dažniausiai, kai teisėsauga prasiskverbia į bene jautriausią demokratijos saugumo požiūriu žiniasklaidos erdvę.
Garsiausias pastarojo meto atvejis susijęs su slaptos saugumo informacijos apie Rusijos neva rezgamus kėslus prieš prezidentę D.Grybauskaitę nutekėjimu iš Prezidentūros. Dėl to teismų slenksčius iki šiol mina viena šalies vadovės patarėja D.Ulbinaitė.
Tuomet į tyrimą uoliai kibę Specialiųjų tyrimų tarnybos agentai suskubo klausytis viso būrio informaciją paviešinusios naujienų agentūros BNS žurnalistų, krėsti jų būstus, imti kompiuterius su privačia informacija.
Kilus skandalui, kurį pakurstė ir didžiausia žiniasklaidos gynėja bandžiusi pasirodyti prezidentė, vėliau teismų sankcijos klausytis pokalbių buvo pripažintos neteisėtomis.
Galima prisiminti ir kone prieš dešimtmetį kilusį triukšmą, kai su teismo palaiminimu buvo narstomos „Lietuvos ryto“ žurnalisto skambučių išklotinės.
Buvo siekiama nustatyti, iš kur jis galėjo gauti žinių apie tai, kiek žmonių pokalbių telefonu klausosi slaptosios tarnybos, koks skaičius tuo paremtų tyrimų virsta teismo procesais ar realiais nuosprendžiais.
Seimo tuomet pateikta informacija liudijo, kad įvairios tarnybos seka tūkstančius įtartinų piliečių, bet tie įtarimai dažniausiai subliūkšta teismuose.
Šis teisėsaugos tyrimas baigėsi niekuo. Žinoma, jei nieku laikysime ir tai, jog šis faktas atspindėtas kai kurių tarptautinių žmogaus teisių gynimo organizacijų ataskaitose dėl žmogaus teisių padėties Lietuvoje.
Vakarų valstybėse į tokius atvejus žiūrima išties labai jautriai – ten aiškiai suvokiama, kad žurnalisto šaltinių apsauga yra vienas pagrindinių demokratijos ramsčių.
Negana to, brovimasis į privačią žiniasklaidos atstovo erdvę gali atskleisti ne tik asmens, kurio ieškoma, remiantis galimu įstatymų pažeidimu, bet ir kitų žurnalisto šaltinių tapatybę, taip sukeliant jiems pavojų.
Lietuvos teismų sistemos atstovai ir dabar apie šią problemą kalbėjo tradiciškai – lyg ir pripažino, jog problema egzistuoja, lyg ir teisinosi, kad teisėjai negali įvertinti informacijos, kurią pateikia prokurorai.
Be to, esą sekami piliečiai pirmiausia patys dėl to kalti.
Kiek labiau sujudo Aukščiausiasis teismas, nutaręs sušaukti apygardų teismų pirmininkus ir aptarti padėtį.
Bet šis pasitarimas įvyks tik po mėnesio, kita vertus, jau iš anksto tarsi apsidrausta pareiškus, jog didelis patenkinamų prašymų kontroliuoti asmenų pokalbius telefonu skaičius neleidžia tvirtinti, kad teisėjai dirba aplaidžiai.
Tuo metu premjeras A.Butkevičius abstrakčiai pasamprotavo negalįs vertinti teismų darbo, o prezidentė D.Grybauskaitė tik konstatavo, kad teismai negali teikti leidimų klausytis pokalbių automatiškai.
Vadinasi, galima spėti, jog rimta diskusija, ką reikėtų daryti, galbūt įdiegiant papildomų saugiklių, kontrolės mechanizmų, vėl atidedama, nes nėra valios jos net pradėti.
