Kauno valdžiai per porą metų pavyko ženkliai atpiginti centralizuotai gyventojams tiekiamą šilumą, o štai darželiai – neįveikiama kliūtis. Maždaug 700 mažųjų kauniečių nepakliūna į valstybinius darželius.
Tai gal galima pritaikyti tą patį problemos sprendimo modelį? Šiluma atpigo, kai miesto savivaldybės valdoma įmonė „Kauno energija“ pati pradėjo statyti biokatilines ir ėmėsi šilumos gamybos.
Negi visame mieste neįmanoma rasti nenaudojamų patalpų, kuriose būtų galima įrengti bent 2–3 naujus vaikų darželius užuot kiekvieną mėnesį mokėjus po 100 eurų kompensaciją tėvams, vedantiems vaikus į privačius darželius.
Galima tikėtis, kad konkurenciją pajutę privatūs darželiai taip pat sumažintų paslaugų kainas.
Valdininkai svarsto, kad po kelių metų šios problemos Kaune turėtų nelikti, todėl daug investuoti darželių statybai būtų netikslinga, tačiau jaunoms šeimoms tokie skaičiavimai nelabai patinka. Norint skatinti gimstamumą tėvai turėtų būti tikri, kad bent jau dėl darželio nereikės sukti galvos.
Kas atsitiks, jeigu jauni žmonės tikrai patikės, kad Kaunas yra gera vieta gyventi ir po poros metų kūdikių skaičius padidės? Savivaldybė praras krūvą privatiems darželiams sumokėtų pinigų, daugybę laiko, o problema liks nepajudinta.
Kelis mėnesius neturi ramybės ir tie kauniečiai, kurių vaikai jau lanko mokyklas.
Neseniai pagalbos šauksmas atskriejo iš V.Bacevičiaus pradinės mokyklos, kurią miesto švietimo strategai sumanė uždaryti, o moksleivius perkelti į Žaliakalnio progimnaziją ar kitą švietimo įstaigą.
Miesto savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjas A.Bagdonas tikino, kad sename pastate vaikams nesudaromos normalios sąlygos, o pastato rekonstrukcijai reikėtų apie 600 tūkst. eurų. Miesto valdžia tiek pinigų išleisti nesiruošia.
V.Bacevičiaus pradinę mokyklą lankančių vaikų tėvams turbūt liko trys galimi pasirinkimai – pasinaudoti pasiūlymu persikraustyti, nieko nekeisti arba patiems surinkti reikiamą sumą statinio remontui.
Jie bent jau turi galimybę rinktis ir kažką aukodami neišsižadėti savo užgaidų, o štai J.Urbšio ir S.Lozoraičio vidurinių mokyklų bendruomenės jokio pasirinkimo neturi – miesto tarybos narių valia šios švietimo įstaigos tapo pagrindinėmis.
Tai reiškia, kad 11 klasių moksleiviai prieš naujuosius mokslo metus privalės palikti įprastą aplinką ir ieškoti kitos mokslo įstaigos, kurioje susidurs su visai nepažįstamais žmonėmis. Nežinomybė šiek tiek baugina, ir juos galima suprasti.
Nepadėjo nei protesto akcijos pačiose mokyklose, nei pateikiami argumentai. Nors švietimo pertvarkos modelį sukūrė Seimo nariai bei Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė, visos kritikos strėlės vėl lėkė A.Bagdonui.
Mokyklų atstovams niekas aiškiai taip ir neišdėstė, koks bus pokyčių efektas: ar pavyks sutaupyti pinigų, pagerinti mokymo lygį.
Itin nuskriausti turėtų pasijusti S.Lozoraičio vidurinės mokyklos vadovai ir moskleiviai, nes vos prieš du mėnesius Kauno taryba jau buvo jai suteikusi gimnazijos statusą.
Ši aplinkybė tik dar kartą patvirtino, kad švietimo pertvarka mieste vyko labai klampiai, o politikai savo tikslams pasiekti dažnai naudojosi moksleivių ir pedagogų emocijomis.
Pertvarkų metu išties sunku surasti sprendimus, kad visi liktų petenkinti. Belieka tikėtis, kad tai jau paskutinis sukrėtimas miesto švietimo sistemoje.
„Laikinoji sostinė“
