„Pačiam teko matyti, kaip rengiami statybų planai ir prie būtino cemento kiekio pridedama dar 30 proc., mat buvo aišku, kad apie trečdalis cemento skiedinio bus pavogta, tad norint, kad statinio betonas būtų patvarus, reikėjo numatyti didesnį kiekį“, – kalbėjo pašnekovas. Vogti iš valstybės nebuvo laikoma nuodėme, o štai kažką nugvelbti iš kaimyno jau nebebuvo toks „nekaltas“ dalykas.
Psichoterapeutas tikino, kad jaunosios kartos galvose sovietmečio psichologijos nėra tiek daug, tačiau tam tikrų panašumų galvojant, kad savintis tai, kas yra visų, ne toks jau baisus nusikaltimas, esama.
Specialisto teigimu, piratavimo internete variklis – ne skurdas, o į asmeninius kompiuterius „pumpuojami“ filmai, muzika, knygos ir kita intelektinė nuosavybė yra veikiau masinės vartojimo kultūros paskatintas reiškinys, kurio dauguma taip besielgiančiųjų net nelaiko nusikaltimu.
Kiek vagies kiekviename iš mūsų?
Neseniai konferencijoje apie piratavimą internete pranešimą “Kiek vagies yra kiekviename iš mūsų?“ skaitęs psichoterapeutas E.Laurinaitis kalbėjo: „Prieš čia ateidamas atlikau nedidelę medikų studentų apklausą. Auditorijoje sėdėjo apie 160 studentų, ir aš jų klausiau: „Kas jūsų niekada nepiratavo internete?“ Pakilo lygiai nulis rankų. Situacija manęs nenustebino. Juk bet koks veiksmas, kurį atliekame, turi motyvą, kaip ir tai, kodėl vieno ar kito dalyko nedarome.“
Specialisto teigimu, vagystė ir internetinė vagystė yra dvi vieno blogio apraiškos, kurios iš principo nesiskiria.
Įtikėję tariama laisve
Pasak E.Laurinaičio, tyrimai rodo, kad kiekvieno žmogaus tapatybė nulemta socialinės aplinkos, naiviai tikime, kad turime laisvą valia ir esame laisvi, bet iš tiesų esame priklausomi nuo tol, ką valgome, kur gyvename, ką dirbame.
Kiekvienam žmogui svarbiausi aplink esantys žmonės ir santykiai su jais. „Kiekvienas gimdamas atsineša tam tikrą energiją, kuri stumia žmogų į gyvenimą kažką nuveikti, siekiant gauti pasitenkinimą, o tai gaunam per santykį su kitais žmonėmis. Bėda ta, kad pasaulis neleidžia gauti to, ko nori, kaip nori ar kada nori, tad tenka norus keisti, kaupti patirtį, kaip įgyvendinti savo tikslus visuomenei priimtinu būdu“, – kalbėjo E.Laurinaitis.
Primestos taisyklės tampa savomis
Specialisto teigimu, svarbiausią informaciją apie jį supantį pasaulį žmogus išmoksta iki ketverių metų. Tam, kad įsisavintų panašų kiekį informacijos vėliau jam prireikia net aštuonerių metų – t. y. nuo ketverių iki dvylikos metų amžiaus.
„Iki vėlyvos paauglystės norisi daug laisvės, bet mažai atsakomybės. Tik suaugę supranta, kad laisvė ir atsakomybė yra dvi tos pačios monetos pusės. Mes visi vaikystėje perimame tam tikras taisykles, leidimus, draudimus iš pačių svarbiausių asmenų ir priimame kaip savas nuostatas – „niekas taip nedaro“, „visi daro tik šitaip“, – kalbėjo psichoterapeutas.
Noras prisėsti ant dviejų kėdžių
„Aštuonerių metų labiausiai norėjau būti gaisrininku, žiūrėdavau į tas raudonas mašinas ir auksinis šalmus, paskui paaiškėjo, kad tie šalmai skardiniai... Na, netapau gaisrininku, bet kalbu apie tam tikrą ego idealą – mano paties pageidaujamą paveikslą. Niekada netampame tokiais, apie kokius svajojame“, – kalbėjo pranešėjas ir pridūrė, kad niekada gyvenimas neduos pilnos stiklinės, bet neduos ir tuščios, visada duos pusę.
Psichoterapeuto teigimu, dažniausiai noras ką nors nugvelbti, kad ir iš „niekieno“ interneto, kyla dėl tam tikrų vidinių siekių ar prieštarų: „Kelintas Dievo įsakymas „nevok“? Trečias? Tikrai ne – septintas. Dažnai įsivaizduojame, kad mūsų bėdos kyla dėl konfliktų su išore, bet iš tiesų visos problemos kyla tarp manęs ir manęs. Juk kaip dažnai gyvenime norisi ant dviejų kėdžių vienu užpakaliu atsisėsti. Skaičiuojame ne tai, ką gavome, o ko negalėjome gauti.“
Piratavimas – tikslingas elgesys
E.Laurinaičio teigimu, sprendimą vogti ar nevogti dažnai lydi tam tikros reakcijos ar net panika: „Panikos priepuolius sukeliame sau patys – rankos virpa, prakaitas pila, ausyse ūžia. Visi gyvenimo sprendimai – daryti ar nedaryti – vyksta per konfliktą, bet tokio poelgio priežasčių visada yra daugiau nei viena. Vis galvojame, kad vieno ar kito poelgio priežastys praeityje, bet mūsų elgesio priežasčių yra ir ateityje. Ne kodėl darau vieną ar kitą, bet ko aš siekiu? Piratavimas – labai tikslingas elgesys. Tai noras gauti tai, ko gauti teisės neturiu, bet noriu.“
Pašnekovo teigimu, itin dažnai pataikaujame net ir labai neracionaliems savo norams: „Liaudies išmintis sako „panorėsi ir praeis“ – bet nesinori, kad praeitų, ir puoli veikti. Tą norą suvokiame kaip savybę, kurią vieni turi, o kiti ne.“
Veikia autoritetų pavyzdys
Anot pranešėjo, labai didelė žmonių dalis paklūsta tam tikram spaudimui, o autoritetai yra labai geras pateisinimas.
„Daug nusikaltėlių teismuose sakė „paklusau įsakymui, neturėjau valios“. Mūsų tapatybę labai smarkiai formuoja kitų žmonių pozicija, kaip jie mus mato, nemato, nuvertina, pripažįsta, ignoruoja, baudžia ar apdovanoja.
Vieni žmonės mus verčia jaustis pakiliai, svarbiems, kiti verčia susigėsti. Pats baisiausias dalykas, kurį galime išgyventi, yra grupės spaudimas. Susivienyti destruktyviam yra gerokai lengviau nei kažkam pozityviam. Kaip ir patyčios mokyklose“, – apie tai, kad susitelkti visada lengviau neigiamam nei teigiamam veiksmui, kalbėjo E.Laurinaitis.
Pasak jo, įprasti netinkamai elgtis labai lengva, mat po kiekvieno tokio poelgio sąžinė priekaištus beria vis tyliau.
Psichoterapeutas pabrėžė, kad kovos su piratavimu būdų reikia ieškoti kompleksiškai – keičiant visuomenės požiūrį į piratavimą ir imantis veiksmingų priemonių, galinčių sumažinti šio reiškinio mastus.
