Kiek teko girdėti viešai, visus savo politinės karjeros žingsnius V.Mazuronis grindė kalbomis apie vertybes, „kad Lietuvai būtų geriau“.
Tačiau paaiškėjo paprastas pragmatiškas skaičiavimas – Darbo partija šiuo metu yra vienintelė ir kol kas pajėgi ateityje europarlamentarą politiką iškelti kandidatu į Lietuvos prezidentus arba bent sudaryti sąlygas antrą kartą patekti į EP.
Toks V.Mazuronio tikslas buvo ir „tvarkiečių“ gretose, bet visi žinome – ten kitam kandidatui į prezidentus vietos nėra.
Vertinti, ar tai blogai, ar gerai, nėra jokios prasmės, nes toks elgesys šiuo metu yra politinio gyvenimo norma, o V.Mazuronis gali pretenduoti į etaloną. Kas į šios „normos" taisykles neįsikerta, lieka politiniu nevykėliu.
V.Mazuronis yra vienas išmaniausių dabartinės Lietuvos politikų. Kalba rišliai ir sklandžiai, neieško žodžio kišenėje. Gali dalyvauti diskusijose bet kuria tema. Ginčo metu neįsispraudžia į kampą ir nepradeda beviltiškai gintis. Gera orientacija diskusijose padidina galimybes aktyviai dalyvauti žiniasklaidoje, ypač televizijoje. Ne paslaptis, televizija užtikrina du trečdalius politiko žinomumo.
Politikui labai svarbu mokėti įsijausti į vaidmenį, kurį tuo metu prisiima. Labai ilgai V.Mazuronis gynė R.Paksą kaip nukentėjusįjį apkaltos metu. Nebuvo justi jokios veidmainystės. Ar vėliau V.Mazuronis praregėjo? Ne. Jis nuo pat pradžių, kaip ir kiti R.Pakso šalininkai, labai gerai žinojo, su kuo jų vadas susideda ir ko J.Borisovas siekia. Ir nujautė, kuo tai baigsis.
Bet visuomeninė aplinka, išsiilgusi saldainių iš dangaus, lakūno politinei beatifikacijai buvo palanki ir išmanesni politikai tuo naudojosi. Kai pamatė, jog „tema išsemta“, pradėjo trauktis. Taip vyksta visose populistinėse partijose Rytų Europoje.
Politiko su populistiniu niuansu sugebėjimus V.Mazuronis gerai panaudojo aplinkos ministro kėdėje. Prezidentė, visada palanki baudoms, draudimams ir apribojimams, karą tvoroms paskelbusio ministro darbą įvertino labai gerai.
Tačiau atsiradus galimybei patekti į EP, kur pamažu pradeda burtis Lietuvos politinių partijų vadovai, entuziazmu tęsti kovą su brakonieriais V.Mazuronis nedegė. Pagaliau išmintingi Lietuvos politikai žino, kad trijose ministerijose – Sveikatos, Aplinkos, Socialinės apsaugos ir darbo – sėkmė visada būna trumpalaikė. Visada kas nors nutinka.
Nenustebino V.Mazuronio pasirinkimas ir vertybiniu požiūriu. Tiek „tvarkiečiai“, tiek „darbiečiai“ vengia ideologinio apsiribojimo ir gali būti koalicijose su kuo tik nori, išskyrus asmeninius priešus.
V.Mazuronis gali ne vien pabalinti darbiečių karstą, bet ir išvesti į didesnį politinį mūšį. Su kuo? Su visais iškart – neprotinga.
Pagal politinių džiunglių dėsnius, pirmiausia geriausia išnaikinti paliegusius. „Tvarkiečiams“ bus sunku sulaikyti savo narių migraciją pas V.Mazuronį. Netikėtai senos problemos kojas pakirto konservatoriams. Partija nusprendė atsijauninti, atsinaujinti – ji net pati nežino, kokį žodį pasirinkti.
Nustebino absoliučiai identiškas G.Landsbergio ir V.Mazuronio argumentavimas (net tokiu pat tekstu), kodėl vienas ir kitas nori vadovauti partijai, nors tai visiškai dviejų skirtingų kartų žmonės.
Vadinasi, Lietuvoje jau susiformavo abstraktaus politinio kalbėjimo žodynas, kurį tik reikia pritaikyti savo interesams. Neįpareigojantį kalbėjimą lengvina sudėtinga situacija pačiose partijose, visiškai sugedęs politinis ideologinis kompasas, kur link eiti.
Tradicinės partinės ideologijos dar versdavo kalbėti atpažįstamų ir identifikuojamų sąvokų kontekste ir sukeldavo keblumų aiškinantis perėjusiam iš vienos partijos į kitą.
Dabar politinė migracija nebeturi jokių ideologinių ribų, užtenka deklaruoti norą dirbti Lietuvos labui ir parodyti savo vadybinius, komunikacinius sugebėjimus. Politiką perkančiai partijai to pakanka. Kiekvienu skirtingu atveju žiūrima, kas kuo naudingas.
„Darbiečiams“ V.Mazuronis patogus dėl savo „gero lauko“ su jį išgyrusia prezidente, nesugadintos ministro kėdės ir finansiškai užtikrinto buvimo Europos Parlamente.
Tuo metu su G.Landsbergio iškilimu tikimasi išmaniąsias technologijas kaip riešutus gliaudančio jaunimo antplūdžio ir visiškai nesvarbu, kokios bus atėjusiųjų pažiūros į tradicines konservatyvias vertybes.
Jeigu jos bus priešingos krikščionių demokratų įsivaizdavimai, pasakys, jog tai diskusija.
V.Mazuronio fenomenas liudija platesnį reiškinį nei vieno žmogaus kelionė per politines kopas. Lietuvoje sparčiai formuojasi laisvų politikų – landsknechtų sluoksnis.
Skirtingais laikotarpiais dėl įvairių priežasčių nepritapę prie vienos ar kitos didžiosios partijos kompanijos ar apsigyvenę beviltiškose, gabūs, bet tinkamai savirealizacijai dar nesuradę progos, jie yra atviroje politinėje rinkoje ir pamažu ieško savo pirkėjo.
Nuo tada, kai pradėjo (net dirbtinai) kurtis partijos, šiuo metu Lietuvos politinėje rinkoje sukiojasi apie tūkstantį „laisvų mazuronių“, kurie dar laukia savo valandos. Į naujuosius viduramžius vis labiau panašėjanti šiuolaikinė politinė struktūra jiems yra palanki.
Pabandžiusi kurtis dvipartinė sistema Lietuvoje neišsilaikys. Iniciatyvą perima atskiros energingos ir turtingos politinės grupės, tik išoriškai susijusios su kokia nors tradicine ideologija. Greta liberalų prieš kitus Seimo rinkimus atsiras ne mažiau išmanesnių.
Šiuo metu bet kuri turtingesnė verslininkų grupė nesunkiai gali susiformuoti visą savo politinę kariauną. Taigi V.Mazuronio dvasiniams kolegoms bus kas veikti.
