Ar tas „atsinaujinimas“ dažniausiai nėra tik kaita dėl kaitos? Ar už „atsinaujinimo“ neslypi ir seni negeri dalykai?
Šią savaitę valdžios viršūnes drebino staiga kilusi ir taip pat staiga pasibaigusi kova dėl „darbiečių“ deleguoto švietimo ir mokslo ministro D.Pavalkio.
Dar praėjusį sekmadienį Darbo partijos vadovybė paskelbė atšaukianti blogiausiai įvertintą ministrą iš posto.
Neabejotina, jog taip „darbiečiai“ bandė pademonstruoti atsinaujinimą ir rūpinimąsi partijos bei Vyriausybės įsipareigojimais rinkėjams.
Bet D.Pavalkis trypčiojo dar trejetą dienų ir net viešai patvirtino, kad V.Uspaskichas ir kompanija siunta ant jo už tai, kad švietimo sistemoje neįdarbinami „darbiečių“ statytiniai, neįvedama partijos išskaičiavimus atitinkanti mokyklų vadovų skyrimo ar vadovėlių leidybos tvarka.
Negana to, į D.Pavalkio pusę stojo premjeras A.Butkevičius ir prezidentė D.Grybauskaitė.
Premjeras net paskelbė, kad daro pauzę iki kitos savaitės, o viskas turėtų spręstis valdančiosios koalicijos politinėje taryboje. Tad kilo klausimas, kas bus, jei švietimo ir mokslo ministras vis dėlto liks poste?
Supykę „darbiečiai“, aišku, nebūtų griovę valdančiosios koalicijos, bet grasino reikalauti naujos ministerijos. Taigi kova būtų užsitęsusi.
Bet visa intriga dingo jau ketvirtadienį, kai D.Pavalkis pateikė atsistatydinimo pareiškimą, esą nusprendęs nebekelti niekam galvos skausmo ir supratęs, kad nebegalės dirbti tokiomis aplinkybėmis.
Pagrindinės versijos, dėl ko ministras apsigalvojo, – dvi. Pirmoji: partija jam tyliai pateikė naujų argumentų ar grasinimų, prieš kuriuos jis nebegalėjo atsilaikyti. Antroji: jį patį kuo greičiau baigti šį reikalą privertė premjeras.
Juk buvo akivaizdu, kad aktyviausia D.Pavalkio rėmėja – D.Grybauskaitė, viešai kaltinusi „darbiečius“ kriminaliniu elgesiu, o A.Butkevičius atrodė daug nuosaikiau.
Dabar reikia laukti, kad prezidentė dar pašokdins Darbo partiją, jų siūlomiems kandidatams į švietimo ir mokslo ministrus surengdama naują pirtį.
Gali atsitikti taip, kad „darbiečiai“ apskritai praras šią ministeriją ir vėl bus priversti patvirtinti nieko bendra su partija neturintį „savo“ ministrą, kaip buvo su neva jos deleguotu Energetikos ministerijos vadovu nepartiniu R.Masiuliu.
Štai tuo gali baigtis partijos munduro atnaujinimas ir šviežias vėjas Vyriausybės darbe.
Gal tikresnis „darbiečių“ atsinaujinimo ženklas bus kandidatu į naujus partijos lyderius tapęs buvęs „tvarkietis“ V.Mazuronis?
Be abejo, šis europarlamentaras yra nepalyginti labiau patyręs didžiojoje politikoje nei, pavyzdžiui, tuo pat metu konservatorių vairą perėmęs kitas Europos Parlamento narys G.Landsbergis.
Tačiau abi partijas, ko gero, labiau gelbėtų ir rinkėjų pasitikėjimą grąžintų ne tiek nauji vėliavnešiai, kiek nauja politika ir kitoks bendravimas su piliečiais.
Kol kas nei viena, nei kita politinė jėga to nedemonstruoja.
Tiesa, „darbiečiai“ vis aktyviau kimba į atlapus vyresniesiems koalicijos broliams socialdemokratams ragindami vykdyti esą pamirštus pažadus rinkėjams. Neabejotina, kad toks spaudimas artėjant Seimo rinkimams didės.
Tikriausiai garsės ir pačių socialdemokratų kritika savo partijos vadovybei, kad vykdoma nepakankamai kairioji politika. Tai skambėjo ir vakarykščiame partijos suvažiavime. Jame socialdemokratų lyderiu perrinktas A.Butkevičius.
Bet savotišką įtampą iliustravo ir tai, kad du rimčiausi premjero varžovai europarlamentarai Z.Balčytis ir V.Blinkevičūtė, kuriuos iškėlė skyriai, atsiėmė savo kandidatūras. Dėl šventos ramybės?
Galbūt iš tiesų nereikia radikalių permainų, kai partija tebėra reitingų viršūnėje, o jos lyderis – vienas populiariausių šalies politikų.
O kaip su naujovėmis po neseniai išrinktos savivaldos valdžios stogu? Juk daug kas tiesiogiai renkamus merus vadino kokybinių permainų ženklu.
Žvelgiant, pavyzdžiui, į naujosios Vilniaus valdžios darbo pradžią, galima karčiai pajuokauti, kad valdant buvusiam merui žmonės buvo grobiami įkaitais ir vežami į užmiesčio sodybas, o dabar išgabenami greitosios pagalbos automobiliais.
Prisiminti garsiąsias A.Zuoko kovas dėl valdžios po rinkimų, įamžintas ir teismų protokoluose, ir telefono pokalbių išklotinėse, privertė buvusio mero bendražygio M.Monkevičiaus viešai paskelbtos žinios, kad vienas aukštų savivaldybės pareigūnų po pokalbio su naująja valdžia buvo išvežtas į ligoninę.
Sutapimas: panašūs virpesiai apėmė ir Kauno savivaldybę – jos valdininkus išgąsdino naujojo mero V.Matijošaičio jiems esą išsakyti raginimai išsiplauti smegenis ir pradėti dirbti kitaip.
Bet dar kartą atsigręžkime į sostinę. Čia tragikomiškiausias įvykis – liberalų merui R.Šimašiui staiga mesti buvusio konservatorių kandidato į Vilniaus merus ir dabartinio partnerio valdžioje M.Majausko kaltinimai.
Anot pastarojo, naujoji valdžia tik stabdo visus buvusiųjų darbus, o savo nieko nepasiūlo, nors po rinkimų, girdi, jau prabėgo kone du mėnesiai.
Po tokių partnerių pareiškimų tampa dar aiškiau, kodėl liberalai Vilniuje stengėsi suburti kuo platesnę koaliciją.
Dar galima pridurti – tikro atsinaujinimo savivaldos fronte, kaip ir ne vienoje partijoje, dar teks palūkėti.
