Tačiau, kita naujiena, kalbant FB žargonu, pribloškė: „Lietuvos prezidentė lenkia Lietuvos konstituciją į savo pusę. Laikas jai pačiai linkti link Konstitucijos“, pasakė LSDP garbės pirmininkas, eurokomisaras Vytenis Andriukaitis. Ir – Lietuva pašėlo.
Kodėl tokios reakcijos dabar, kai ne vienas politologas, apžvalgininkai, tarp jų ir aš jau šešerius metus perspėjame apie veik antikonstitucinį Lietuvos prezidentės bandymą Lietuvos valdžios grandis paversti vadžiomis jos vienos rankose? Matyt viena, kai prezidentę kritikuoja kažkokie jos nemėgstami intelektualai, o visai kas kita, kai tai daro vienas įtakingiausių valdančiosios partijos politikų.
Taip, jau de fakto turime du premjerus, nes, kaip pastebėjo V.Andriukaitis, į visus tarptautinius aukščiausio lygio susitikimus skirtus vyriausybės vadovams, vyksta prezidentė. Ir tai jau nebejuokinga. Nesuprantama, kodėl premjeras, anot jo paties, sutiko perleisti premjero institucijai priklausančią teisę ir atsakomybę tiesiogiai dalyvauti tarptautiniuose forumuose, skirtose vyriausybės vadovams.
Tai, kad kažkokį susitarimą prezidentė turėjo su TS-LKD buvusiu premjeru A.Kubiliumi, nereiškia, kad socialdemokratų premjeras turi su tokiu antikonstituciniu susitarimu sutikti. A. Butkevičiui, labiausiai po prezidentės mėgstamam Lietuvos politikui, būtina išvažiuoti į platų pasaulį, susitikti su savo kolegomis, taip paliekant mūsų provincinę politinę pelkę. Tokie išvažiavimai praplečia horizontus, suteikia galimybę iš šalies bei lyginant vertinti politinius procesus pačioje partijoje ir Lietuvos politikoje.
Na, ir Seimo Užsienio reikalų komitetas turintis kontroliuoti užsienio politiką, formuoti ją kartu su prezidente, senai neatlieka šių svarbių valstybei funkcijų. Tarp socialdemokratų vadovų ne visiems patinka kietas prezidentės kalbėjimas V.Putino Rusijos adresu. Dėl kietumo ten ar čia galima sutikti ar ne. Aš pritariu nevyniojimo žodžių į vatą politikai.
Agresyvios V.Putino režimo politikos bei ypač dezinformacinio karo kontekste, tai būtina. Bet kam deginti tiltus, ryšius su Lietuvai palankiais politikais Rusijoje? Jeigu tokie dar liko, taip sakant. ES, pavyzdžiui, siunčia savo ambasadorius į Maskvą dalyvauti pergalės prieš nacius minėjime. Jeigu tokia ES „meduolio ir botago“ politika, tai kodėl joje nesudalyvavus? Problema su tokia prezidentės politika, kad ji nekelia pasitikėjimo.
Mat puikiai pamename jos atsisakymą dalyvauti pietuose su JAV prezidentu B.Obama, jos niekinantis nenoras, anot jos pačios, bendrauti su ubagais rytuose turėdama omenyje Ukrainą ir Gruziją, truks plyš surasti CŽV kalėjimą. Staiga, per vieną naktį viskas pasikeičia ir vėl girdime radikalius pareiškimus, tik jau iš kitos pusės. Ir kaip reaguoja į tokius keistus, švelniai tariant, prezidentės viražus Seimo užsienio reikalų komitetas? Niekaip.
V.Andriukaičio politika V.Putino Rusijos atžvilgiu lankstesnė. Cituoju: „V.Putinas ir Rusijos visuomenė – ne tas pats. Mes turime kietai tramdyti V.Putino politiką, bet tuo pačiu atverti kanalus ir langus Rusijos visuomenei pamatyti kitokius požiūrius, vaduotis iš propagandos ir postsovietinio šovinistinio sindromo.
Tam reikia kompleksinių strateginių priemonių, juk uždraudžiant įvažiuoti į ES V. Putino režimo vykdytojams, tuo pačiu būtų galima supaprastinti vizas moksleiviams, studentams, gydytojams, mokytojams, akademinei visuomenei, kuri yra neturtinga ir negali įpirkti vizų. Galim komunikuoti su mąstančią dalimi per apvalių stalų diskusijas, konferencijas ir t.t. Etikečių klijavimas visai Rusijai yra neprotingas. Aš pritariu Vokietijos SPD laiškui dėl ES ir Rusijos santykių.
Mes turime palaikyti Ukrainą, bet taip pat turime matyti ir tai, kad joje vėl vyrauja chaosas. Reikia ją skatinti daryti reformas, o ne tik imituoti jas. Griežtas Ne ir sankcijos už tarptautinės teisės laužymą, bet tuo pačiu ir dialogas su mąstančiąja Rusija. Čia nėra vienos krypties važiavimo, bet daugiakrypčiai veiksmai. Ir D.Grybauskaitė, ir Vengrijos premjeras V.Orbanas, abu, tik skirtingai, skaldo ES vieningos strategijos formavimą, kuris ir taip yra nelengvas.“.
Akivaizdu, Lietuvos partijose, Seime nevyksta jokios giluminės demokratijos ir Konstitucijos raidos bei kertinių problemų naujam laikotarpiui aptarimų. O juk laikas tokiam apmąstymui tikrai tinkamas: minime, švenčiame 25 –rių metų demokratijos Lietuvoje sukaktį. Savo kalba LSDP suvažiavime V.Andriukaitis ir siekė į tai atkreipti dėmesį.
Kiek pagrįsta V.Andriukaičio kritika, galima ir yra prasmės diskutuoti. Bet pats laikas gvildenti kitą svarbų klausimą: ar paveiks V.Andriukaičio tiesmukiški, be užuolankų pareiškimai prezidentės ir premjero adresu nuosaikaus Algirdo Butkevičiaus nekonfrontacinę politiką prezidentės adresu?
Prieš atsakant į šį klausimą, reikėtų pastebėti, kad suvažiavime sakyta premjero A.Butkevičiaus kalba buvo valstybės vadovo, kasdien dirbančio su ūkiniais Lietuvos reikalais, kalba. Būtina pristatyti visuomenei ir skaičius, ir faktus ir aptarti kasdienę ekonominę, finansinę, socialinę politiką. Tokios temos nelabai ir uždega.
Paprastai V.Andriukaičio vaidmuo buvo gvildenti ideologinius klausimus. Ir šis tandemas veikė. Pastarajam išvykus į Briuselį, jau pats laikas ir premjerui perimti ideologines temas, nes, artėjant rinkimams, žmonės, kaip kai kam nebūtų keista, nori girdėti apibendrinimus, vizijas, aiškias politines – ideologines nuostatas.
Liberalsąjūdiečiai tai daro nuolat, todėl jų reitingai sparčiai auga. Laikas ir premjerui daugiau skirti dėmesio užsienio politikai ten, kur jis galimai nesutinka su prezidente. Laikas A. Butkevičiui pozicionuoti save kaip visapusišką asmenybę, kuriai svarbūs ne tik skaičiai, bet ir savo politinės pasaulėžiūros įgyvendinimas. Laikas treptelėti koją ten, kur kėsinamasi į konstitucines nuostatas. Jis tai darė prieš du metus, kai pasipriešino prezidentės nekorektiškiems, šališkiems bandymams stabdyti būsimos koalicijos kūrimą. Taigi, ar paveiks V.Andriukaičio tiesmukiški, be užuolankų pareiškimai nuosaikaus A.Butkevičiaus nekonfrontacinę politiką prezidentės adresu? Manau, nuosaikumas politikoje ir yra premjero stiprioji pusė. Bet kalbant apie (ne)konfrontacinę politiką dirbant su prezidente, būtina atsakyti į klausimą, kas kaip tą konfrontaciją supranta. Matomai, niekada neklystanti prezidentė bet kokį konstruktyvų pastebėjimą, kad ir apie prezidento kompetencijos viršijimą, priima kaip įžeidimą.
O ką jau kalbėti apie jos pačios niekuo nepagrįstą (tik jai pačiai viešųjų ryšių prasme naudingą) prašymą leisti jai vienai atstovauti Lietuvai ten, kur jai, kaip prezidentei, paprasčiausiai nepritinka? Su kaprizingais vaikais reikia elgtis tvirtai, reikalaujant, mokant juos laikytis žaidimo taisyklių. Bet politika nėra vaikų darželis, smėlio dėžė, kurioje žaidimo taisyklės (Konstitucija) lengva ranka lenkiama tai į vieną, tai į kitą pusę.
Nedera pamiršti, kad ne tik prezidentas, ne tik Seimas, bet ir premjeras yra Lietuvos demokratijos garantas. Todėl mažiausiai ko reikia, tai toleruoti vienos kurios valdžios grandies siekio uzurpuoti visas valdžias. Ne tam savo sveikata, krauju ir gyvybe kūrėme demokratinę Lietuvą.
