Ketvirtadienio popietę Anykščių krašto gyventojai turėjo progą susipažinti su Ruklos (Jonavos r.) pabėgėlių priėmimo centro (PPC) gyventojais: jų tradicijomis, šalimis, kultūra, drabužiais ir tradiciniais šių šalių patiekalais.
Anykščių kultūros centre vykusioje etnokultūrinėje parodoje dalyvavo tiek patys pabėgėliai, tiek jų integracija besirūpinantys Ruklos PPC specialistai.
„Jau tapo įprasta, kad pabėgėliai tapo labiausiai žinomi ir matomi Jonavos rajono gyventojams, mat jų priėmimo centras įsikūręs būtent Jonavos rajone.
Tuo tarpu kitų Lietuvos miestų gyventojai apie pabėgėlius, jų kultūrą, gyvenimo būdą žino gerokai mažiau. Todėl esame įsitikinę, kad tokios etnokultūrinės parodos yra įdomios kitų rajonų gyventojams“, – sakė Ruklos PPC direktorius Robertas Mikulėnas.
Anykštėnams pabėgėliai iš Afganistano, Čečėnijos, Ukrainos pristatė savo šalių tradicinius patiekalus, tautinius drabužius.
Taip pat parodyta ir vaizdo medžiaga apie kiekvieną iš šių šalių: kokie yra didžiausi miestai, kokia kalba kalba vietos gyventojai, kokios muzikos jie klausosi, kokie jų pagrindiniai amatai ir panašiai.
Pasak renginyje dalyvavusios Ruklos PPC socialinės integracijos skyriaus vedėjos Neringos Gaučienės, etnokultūrinėse parodose pristatomos tos šalys, kurių gyventojų centre – daugiausia. „Šiandien tai – Afganistanas, Ukraina ir Čečėnija. Patys pabėgėliai noriai dalyvauja šiuose renginiuose. Per naktį jie gamina savo šalių tradicinius patiekalus, kad kitą dieną galėtų pavaišinti renginio svečius. Savo šalių vaizdo pristatymus parodai taip pat ruošia patys pabėgėliai.
Tiesa, ne visi jie dar gerai kalba lietuviškai, tačiau norintys su jais pabendrauti parodos svečiai tikrai randa būdų susikalbėti. Pabėgėliai kalba šiek tiek lietuviškai, geriau – rusiškai arba angliškai“, – sakė N.Gaučienė.
Nuo įtemptos situacijos savo šalyse ir užsitęsusių karinių konfliktų pabėgę žmonės bando integruotis Lietuvoje ne tik mokydamiesi lietuvių kalbos.
Jie čia kuria savo naujus gyvenimus, kai kurie – net šeimas, o Lietuvoje lieka gyventi ir pasibaigus integracijos periodui.
„Taip, ne visi šie žmonės drąsūs lipti į sceną, šokti ir dainuoti. Ir tai natūralu. Tai žmonės, pavargę nuo karo, kai kurie patyrę smurtą ir nesaugumo jausmą. Tačiau būna gražu žiūrėti, kai po oficialiosios renginio dalies jie paleidžia savo šalies muziką ir pradeda šokti“, – pasakojo N.Gaučienė.
Be to, pasak N.Gaučienės, kai kurie pabėgėliai saugumo sumetimais ar dėl tam tikrų baimių iš viso nenori viešinti savo veidų.
Renginio metu žiūrovai galėjo gauti tradicinių Čečėnijos ir Afganistano patiekalų receptus su jų gaminimo instrukcijomis.
„Tačiau iš savo patirties žinau – pagaminti kitos šalies patiekalą nėra taip lengva. Kartais atrodo, kad reikia būti afganu ar čečėnu, kad pagamintum taip, kaip priklauso. Kiek gaminti bandžiau pati – pavyko toli gražu ne visada.
Galbūt lygiai taip pat, kaip čečėnui sunku būti paruošti cepelinus, mums sudėtinga pagaminti chingalaš: specialius blynelius su moliūgais, ar kitą mums nežinomą patiekalą“, – pasakojo N.Gaučienė.
Etnokultūrinės parodos metu susirinkusiems svečiams koncertavo Anykščių rajono mėgėjų meno kolektyvai.
Pasak renginyje dalyvavusių anykštėnų, labiausiai juos sužavėjo maisto degustacija.
„Tai patiekalai, kurių kiekvieną dieną tikrai neparagausi. Be to, nors atrodo, kad esame išsilavinę ir civilizuoti žmonės, daug žinantys apie kitas šalis bei jų kultūrą, akivaizdu, kad kartais žinome tik „paviršių“. Tuo tarpu šių šalių pristatymas buvo gana išsamus ir išgirdome dar nežinomų faktų.
Antra vertus, tai yra šalys, į kurias šiaip sau neneuvažiuosi – jos nėra turistinės, jos – labiau neramios, kur vyksta įvairūs konfliktai. Todėl buvo įdomu bent šiek tiek susipažinti su pačiais pabėgėliais, juolab, kad jie renginyje dalyvavo ir patys „, – kalbėjo parodos svečiai.
Renginys buvo finansuojamas iš Europos Pabėgėlių Fondo 2013 metų programos Lietuvoje – projektas „Lietuva – pabėgėlių galimybių šalis“. Projekto vykdytojas – Pabėgėlių priėmimo centras.
