Apgaudinėju. Nesapnavau tokio sapno. Pakanka įsivaizduoti, kad suprasčiau – nereikia, jog visi žmonės domėtųsi politika. Būtų geriau, kad dantistai, taksistai, kirpėjai, pardavėjai, padavėjai, šlavėjai, sporto klubų treneriai ir jogos mokytojai neturėtų politinės pozicijos. Kitaip nuolat rizikuočiau, kad jų įsitikinimai nesutaps su maniškiais.
Demokratijos veidmainystė – tai, kad visi žmonės privalo dalyvauti politikoje, tačiau dirbdami turi užmiršti pažiūras ir būti tik geri specialistai. Neva jei einu taisyti dantų, neturėčiau išsigąsti, jog stomatologo akcentas rusiškas. Net jei jis labai nemėgs mano straipsnių, tai niekaip negali daryti įtakos jo santykiui su mano dantimis.
Tai – gryniausias melas. Žmonės yra žmonės. Nuo senų sovietmečio laikų žinoma – jei politinė pozicija sutapdavo, paslaugos ir prekės būdavo geresnės. Jei išsiskirdavo – visada blogesnės.
Štai todėl yra gerai, kad dalis žmonių visuomenėje nesidomi politika. Turėtume rodyti jiems pagarbą. Jei jie nežino už ką balsuot – tegu nebalsuoja. Pasitikėjimas tuo, kad tinkamą valdžią išrinks kiti – verta pagarbos politinė pozicija.
Tik apolitiškumas privalo būti neatsiejamas nuo optimizmo. Tada politika nesidomintis žmogus galės padaryti daug gero. Bent jau „Facebook“ visiems pakels nuotaiką, publikuodamas vaizdelius su pūkuotais gyvūnėliais, žydinčiomis gėlėmis ir saulės nurausvintais debesimis dangaus žydrynėje. Miela, kai kas nors pasidalija gera naujiena – pavyzdžiui, tuo, kad 109 metų australas mezga megztinukus pingvinams.
Bėda, kad dažniau pasakymas „Nesidomiu politika“ reiškia „Esu paprastas žmogelis, kurio nuomonė niekam nesvarbi, todėl jos ir nesakysiu“. Tada politika nesidomintis vaikinas tvirtina į kariuomenę neisiantis, nes Lietuvoje prezidentė kelia karo isteriką. Dar prideda, kad Rusija yra mums draugiška. Amerika kariauja Ukrainoje. Norvegijoje grobiami vaikai, nes šalis taip nori pataisyti genofondą. Galiausiai paaiškėja, kad minėtas vaikinas dirba toje pačioje Norvegijoje. „Nes nėra kitos išeities“.
Tikrai nenoriu pasakyti, kad jis – blogas žmogus. Jis irgi „Facebook“ dalijasi tulpių puokštėmis ir eilėraščius apie pavasarį dedikuoja savo merginai. Klausimas čia tik tas – ar jis gali save vadinti nesidominčiu politika? Ar politinių žinių neskaitymas tikrai nulemia politinės pozicijos neturėjimą?
Tikiu, kad Maskvos Vachtangovo teatro aktoriai neturi laiko žiūrėti propagandinės televizijos. Tikiu, kad jie nuoširdžiai dainavo ariją „Dangus tau dovanoja aukštį“. Dainuoja jie tikrai gražiai, tačiau žiūrėti į tą grožį nebuvo lengva. Ne ta politinė situacija.
Lietuviškai dainuodami aktoriai sveikino režisierių R.Tuminą. Tokį siurprizą suorganizavo taip pat Maskvoje dirbanti režisierė Andželika Cholina. Ji įsitikinusi, kad menas neturi būti painiojamas su politika.
Tačiau rusų lietuviškai dainuojama arija jau tapo politika. Ji plinta internetu su prierašais: „Va, matot, kokie yra rusai“ arba „Čia visiems, kurių nekenčia rusų“. Žinoma, jei paklausite, kodėl žmogus prirašė tokį prierašą, išgirsite – politika jam nerūpi. Jis – už taiką.
Kažkodėl labiau tikiu lenku režisieriumi K. Lupa, kuris Vilniuje pastatė spektaklį „Didvyrių aikštė“. Lenkas atsisakė pasirašyti sutartį su trimis Rusijos teatrais. Jis nusprendė negalįs ten dirbti. Jei nori kurti, turi jausti ryšį su žmonėmis.
O ar įmanoma jausti ryšį su visuomene, kurios didžioji dalis palaiko V.Putiną? Į Rusiją režisierius važiuotų nebent statyti spektaklio, kuriame tiesiai šviesiai galėtų prabilti apie politiką. Statyti „Hamletą“ ir bandyti kažką pasakyt per metaforas jam atrodo melavimas pačiam sau.
Tai nereiškia, kad K. Lupa teisus, o A.Cholina ir R.Tuminas – neteisūs. Tačiau kaip iš vaikų nereikalaujame būti suaugusiais, taip ir iš dantistų, taksistų ir menininkų negalime reikalauti išmintingumo.
Gali užtrukti, kol jie pradės pastebėti, kad viskas pasaulyje yra susijęs daugybe nematomų saitų. Tai, kad politika negali egzistuoti be meno ir verslo, o menas ir verslas – be politikos. Kol kas turime gerbti, kad jie pasirenka būti apolitiškais – kad ir ką tai reikštų.
