Diskusija dėl valdžios institucijų balanso užtikrinimo ir atsirandančio disbalanso pavojų mūsuose vyksta jau senai, tačiau tikrą pirtį dabar užkūrė Andriukaitis, rodydamas pirštu į vieną asmenį, tituluojamą Jos Ekscelencija.
Niekur nesidėsi, reikia prisipažinti, kad dar prieš metus kitus pats nepraleisdavau progos atkreipti dėmesį į keistus D. Grybauskaitės uzurpacinius užmojus, neva pro-autoritarinį valdymo stilių, taip pat į mažai diplomatinę, kartais prasikišamai nepagarbią retoriką kitų valdžios partnerių ir neįtikusių politinių jėgų atžvilgiu. Kita vertus, prašau nelaikykite žmogaus paprasčiausiu išverstakailiu, jeigu bėgant laikui kai kurios pradinės jo nuostatos didesne ar mažesne dalimi pakinta arba įsižiūrėjus į dalyko esmę pasimato daugiau niuansų.
Klausimas net ne tas, kad prezidentas pagal nusistovėjusią praktiką perima tiek galių, kiek leidžia partneriai valdžios ansamblyje, dabar norėčiau paklausti išmanesnių už save žinovų štai ko – ar nėra taip, jog faktas, kad prezidentas Lietuvoje yra renkamas visos tautos visuotiniuose ir lygiuose rinkimuose, o ne parlamente kaip Estijoje ir Latvijoje, byloja apie tai, jog taip išrinktam prezidentui yra užkraunama dar ir moralinio autoriteto našta.
Žinoma, moralinio autoritete statusas nėra apibrėžiamas Konstitucijos straipsniuose, tačiau visko ir neįmanoma sutalpinti jokiuose aprašuose, kažkas visados lieka protokolo paraštėse. Tačiau net ir tokiu atveju lieka neatsakytas klausimas – ar D.Grybauskaitė sugebėjo realiai tapti tokiu moraliniu autoritetu, kokiu tapti, tarkime, ne tik leidžia, bet net įpareigoja užimamas postas?
Jeigu nelaikytumėte už įkyrumą, kad įterpsiu savo nuomonę, be didesnių dvejonių pasakyčiau, kad šiandien prezidentės D. Grybauskaitės veikla tenkina piliečio lūkesčius daug geriau nei anksčiau. Be visa ko kito, prezidentės nuostatos bėgant laikui taip pat gali žymiai ar nežymiai pakisti, o dėl to, kad D.Grybauskaitė per prabėgusius kadencijų metus pastebimai pasikeitė į gerąją pusę, reikėtų ne kažką kaltinti, o tik džiaugtis. V.Andriukatis yra mielas, sugebantis sugestijuoti žmogus, jau užsirekomendavęs kaip maištininkas gerąja to žodžio reikšme, iš tiesų dažnai sukeliantis praskaidrinančius nusistovėjusią atmosferą vėjus, užkrečiantis atsinaujinimo patosu, nevengiantis kartais net įvelti aplinkinius į kūrybinės suirutės nuotykį.
Ypač daug liaupsių šis politikas, dabar reziduojantis Briuselyje, susilaukė po minėto LSDP suvažiavimo, tačiau vardan to paties balanso idealo vis tik leiskite čia išsakyti keletą kontraversiškų pastebėjimų net ir tokiu atveju, jeigu kažkas čia pradės nederėti su pašlovinimo choro traukiama gaida.
O toliau specialiai ne cituosiu, bet percituosiu V.Andriukaičio kalbos pasažą iš A.Vinokuro straipsnio, spėjant, kad straipsnio autorius pats dalyvavo suvažiavimo batalijose, taigi jo pasirinkimas cituoti šį, o ne kitą pasakytos kalbos fragmentą galimai netiesiogiai perteikia suvažiavime vyravusios atmosferos tikrąjį koloritą.
Nesunku pastebėti ir kitą dalyką, kad pacituota mintis yra labai vientisa, išplėtota iki loginės pabaigos, taigi, nors paprastai A.Vinokuras vengia ilgų ištraukų, šį kartą buvo priverstas užtęsti citavimą neįprastai ilgai, nes, kaip yra pasakyta, iš dainos žodžių – neišmesi arba, kitaip tariant, loginio branduolio neįmanoma padalinti jokiu būdu.
O buvo paporinta štai kas: „Putinas ir Rusijos visuomenė – ne tas pats. Mes turime kietai tramdyti V.Putino politiką, bet tuo pačiu atverti kanalus ir langus Rusijos visuomenei pamatyti kitokius požiūrius, vaduotis iš propagandos ir postsovietinio šovinistinio sindromo.
Tam reikia kompleksinių strateginių priemonių, juk uždraudžiant įvažiuoti į ES V. Putino režimo vykdytojams, tuo pačiu būtų galima supaprastinti vizas moksleiviams, studentams, gydytojams, mokytojams, akademinei visuomenei, kuri yra neturtinga ir negali įpirkti vizų. Galim komunikuoti su mąstančią dalimi per apvalių stalų diskusijas, konferencijas ir t.t. Etikečių klijavimas visai Rusijai yra neprotingas. Aš pritariu Vokietijos SPD laiškui dėl ES ir Rusijos santykių.
Mes turime palaikyti Ukrainą, bet taip pat turime matyti ir tai, kad joje vėl vyrauja chaosas. Reikia ją skatinti daryti reformas, o ne tik imituoti jas. Griežtas Ne ir sankcijos už tarptautinės teisės laužymą, bet tuo pačiu ir dialogas su mąstančiąja Rusija. Čia nėra vienos krypties važiavimo, bet daugiakrypčiai veiksmai. Ir D.Grybauskaitė, ir Vengrijos premjeras V.Orbanas, abu, tik skirtingai, skaldo ES vieningos strategijos formavimą, kuris ir taip yra nelengvas.“. Kartais net teisingos mintys ima ir susidėvi, tampa erzinančiomis klišėmis vien dėl to, kad yra kartojamas pernelyg dažnai. Teiginys, kad reikia skirti V.Putino režimą ir Rusiją yra kartojamas taip dažnai, išsakomas ten, kur reikia ir nereikia, rituališkai ištariamas užbaigiant bet kokį dabartinės Rusijos aptarimą ( kad tik, gink Dieve, niekas nesuprastų neteisingai), jog kyla įspūdis – šis teiginys jau yra patapęs stiliaus klaida, lygiai tokia pati kaip, tarkime, atgrasus savo neišradingumu pasakymas „žmonės – baltais chalatais“, kalbant apie gydytojus. Dar daugiau, – būtina pastebėti, kad minėtas teiginys, kurį sakant neretai sudrėksta iš pasitenkinimo dėl savo teisingumo sakančiojo kakta, yra iš esmės taip pat teisingos Stalino ištaros, kad Hitleris ateina ir nueina, o vokiečių tauta pasilieka, parafrazė. Kai girdi politikus kalbant tokius dalykus, turi pretekstą pagalvoti, kad politika yra banalybių sakymo menas. Iš tiesų, politikai labai dažnai kalba tai, ką nori išgirsti žmonės, mąstantys mažiausio pasipriešinimo būdu, užsidarę savo negudrių minčių rate. Gal ir didelis sugebėjimas yra sakyti tai, ką kitas nori išgirsti visų pirma, tačiau drauge negaliu sutikti su nuomone, kad V.Andriukaičio kalboje visos išsakytos tezės yra giluminės įžvalgos. Savaime suprantama, kad atkreipdami dėmesį į V.Putino režimo nusikaltimus neatsižadame draugystės su pažįstamu iš senų laikų rusų tautybės asmeniu, o jeigu anas dėl tokios mūsų pretenzijos pradeda nebesisveikinti, tai – jo problema.
Jeigu kažkas ir norėtų, nesugebėtų priversti atsižadėti mėgstamų rusų rašytojų, nepriverstų išsižadėti pagarbos rusų disidento tipui. Kieno čia optika iš tiesų yra sutrikusi, o kas tik apsimeta nematantis – palikime šį klausimą atviru, tačiau visiems daugmaž akivaizdu, kad ir D.Grybauskaitė pasisakydama apie dabartinio režimo prigimtį neturi blogų ketinimų suniekinti F.Dostojevskio kūrybinio palikimo ir pan. Kai kurių dalykų, kritiškai inventorizuojant minėto politinio žargono nuodėvą, net ir nesinori minėti, jie yra pernelyg lengvai numanomi, taigi užbaigiant diskusiją minėtu klausimu ankstesniam štampui priešpastatykime kito štampo išmintį: tauta yra verta tokios valdžios, kokią išsirenka.
Savo ruožtu vizų klausimas yra ne visiškai mūsų valdžios, juolab ne Grybauskaitės kompetencijos reikalas. Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, V.Putino režimo priešininkams pačioje Rusijoje mūsų patarimai ir instrukcijos nėra toks svarbus dalykas kaip kažkas yra linkęs iš mūsų manyti. Jie dalykų padėtį mato geriau nei bet kas iš pašalės, o mes savo ruožtu galime tik žavėtis Rusijos disidentų drąsa ir išmintimi.
Ar D.Grybauskaitė, kaip ir Vengrijos premjeras V.Orbanas, skaldo ES vienybę? O gal minėtus asmenis reikėtų suprasti kaip kraštutinių polių stigmizacijos atvejį, taigi D.Grybauskaitę kaip kraštutinę atsvarą V.Orbanui ir atvirkščiai? Šiaip ar taip, labiau prasmingas užsiėmimas būtų vidurio tiesos, jeigu toks dalykas išties yra, ieškoti tarp V.Orbano ir D.Grybauskaitės pasisakymų nei aptinkant ją per vidurį tarp to paties V.Orbano ir A. Merkel užimamų pozicijų.
V.Andriukaitis yra neabejotinai charizma apdovanota asmenybė, sugebanti savo kalbomis, manieromis, laikysena televizijoje sužavėti dideles žmonių minias, tačiau jo pasisakymas apie Ukrainą minėtoje kalboje yra skaudžiai nuviliantis pasažas, užgaulus taip, kad net nupurto kažkokiu nesmagiu drugiu.
Tiesą sakant, V.Andriukaitis ne pirmas ir, regis, ne paskutinis iš mūsų politikų ir politologų kartoja užkeikimą, kad reikia būti vienodai teisingam tiek prievartaujamos pusės, tiek prievartautojo atžvilgiu, drauge tarsi užmirštant, jog dabar Ukrainoje lygiai taip pat sprendžiasi ir Lietuvos likimas.
Pagal mano pasaulio sampratą, toks užmaršumas ir yra tikrasis prorusiškumas. Ar tai pasaulio pabaiga? Na, galutinai svarbiausius dalykus užmiršime tada, kai jau užmiršime net tai, kad užmiršome.
