Geriau susikrausime daiktus ir mausime į Norvegiją arba Airiją, kur mus laikys beveik žmonėmis ir galėsim oriai dirbti nekvalifikuotą darbą ir susitaupyti per metus bilietui namo ir geram festivaliui apšlapintoje J.Basanavičiaus gatvėje Palangoje, po kurio visi ims gerbti ir žinos, kad mūsų gyvenimas geras.
Gal net neatims vaikų, jei Dievas ir valdžia bus gailestingi ir jei kaimynai nepaskambins atitinkamoms tarnyboms, kai mama lietuvė rėkaudama po kiemą vaikysis atžalą, dviračio grandine mojuodama.
Tas verslininkas negalėjo suprasti, kur jūsų, lietuvių, problema? Ar tikrai taip jau nepatrauklus tas atlyginimas, kad yra smagiau svetimoje šalyje gyventi susigrūdus aštuoniese viename name, už viską brangiai mokėti ir jaustis antrarūšiu, jei galima visai padoriai uždirbti Vilniuje?
Man kildavo panašių klausimų, kai kažkada turėjau parduotuvę sostinės oro uoste. Žmonės galėjo uždirbti nemažus pinigus dirbdami nelabai gudrų suvenyrų pardavėjo darbą, kur vienintelis sunkumas buvo ankstyva darbo pradžia. Ketvirtą keltis, kad penktą jau būtum darbe, mažai kas norėjo – tai iš vakaro daug švenčia, tai šiaip nesinori („aš ryte mėgstu miegoti“, koks netikėtumas, parodyk man, kas nemėgsta), tiek to. Tėvai duos pinigų bet kuriuo atveju.
Mes visi apkaišyti pagalvėmis ir pūkinėmis kaldromis nuo galvos iki kojų. Socialinės saugos ir giminių pagalbos tinklas toks platus ir toks kietas, kad niekas nieko nebijo: nei alkio, nei šalčio, nei skurdo. Gamtos mums duoti motyvuojantys svertai nebeveikia, nes viskas pernelyg saugu.
Kartais atrodo, kad tie žmonės, kurie rausiasi šiukšlių konteineriuose, tai daro laisvu pasirinkimu, nes reikia pasistengti, kad šiandien Lietuvoje negalėtum užsidirbti. Galbūt jiems patinka toks gyvenimo stilius.
Čia ir mano atsakymas. Per gerai šiandien gyvename, ponios ir ponai. Kai žmogus tikrai alkanas ir kai jam tikrai blogai, jis pakelia sėdynę nuo sofos ir dirba darbą, ir stengiasi dirbti kuo geriau. Kai viskas gyvenime per lengva ir per sotu, ir tinginystė įsiėdus į kaulus, tai viskas pasidaro netinkama ir vienintelis variantas yra snausti ir atsipalaiduoti.
Aš dabar pasakysiu kai ką, kaip koks kretantis senolis, bet jūs pakentėkite. Aš visą gyvenimą labai mėgau pinigus ir visada norėjau jų užsidirbti kuo daugiau. Ir net žalioje sovietinėje vaikystėje buvo variantų, kaip tai padaryti – nuo tvorų dažymo Kaune iki vaistažolių rinkimo. Ir todėl aš negaliu suprasti žmonių, kurie renkasi tinginiavimą, kai galima dirbti.
Moralizavimas, kaip gerai matome, niekam nepadės. Gėdinimas net manęs rimtai nepaveikia (rašau ir rašysiu, kas man patinka, nepaisant visų skundų ir reikalavimų nespausdinti), o kur jau čia sugėdinsi tuos žmonės, kurių gėdos jausmas seniai išbėgo pro kūno angas ir nutekėjo pro sofos pagalvių plyšius.
Ne, Lietuvos apsnūdusiai ir išmandrėjusiai darbo jėgai reikia šoko, sukrėtimo, ir geriausias sukrėtimas būtų organizuota imigracija. Ne chaotiškai, o valstybės mastu reikia tai padaryti. Duoti darbo vizas ir leidimą nuolatos gyventi keliems tūkstančiams – arba keliolikai tūkstančių darbuotojų iš, sakykime, Pietryčių Azijos arba Šiaurės Afrikos, kurie norės atvykti į Lietuvą. Atvežti juos čia valstybės lėšomis ir dar duoti keliems metams mokesčių lengvatas. Pabrėžtinai svetingai juos priimti. Pasitaškyti lėšomis.
Kam? Kad suprastų vietiniai veltėdžiai – nedirbsit jūs, atsiras kiti. O jūs dar gaunate malonaus dydžio pašalpas? Netrukus jos bus nebe tokios malonios, o gal greitai ir visai nebegausite. Paimsime iš jūsų ir atvykėliams padalinsime.
Angliškai tai vadinasi „tough love“. Auklėjimas per griežtumą. Baudžiam, nes mylim. To paties reikia mūsų per ketvirtį amžių užaugusiai veltėdžių klasei. Tegu truputėlį nusigąsta. Tegu įsižeidžia. Tegu pasijunta pažeminti. Kitaip nesupras.
Sakote, yra juk savų bedarbių? Tai ir aiškinu – juos reikia gydyti ne dar labiau glostant, o pribloškiant, kad pasimestų ir panikoje imtųsi kažką daryti su savo gyvenimu. Prisiminkime – prieš ketvirtį amžiaus nubėgo abejojantys Lietuvos gyventojai, ne taip seniai atvykę iš kitų Sovietų Sąjungos vietų, pasiimti lietuviškų pasų, nes suprato, kad Lietuvos Respublika ir jos nepriklausomybė yra nebe Landsbergio, Ozolo ir Čepaičio fantazija, o tikras dalykas, ir čia geriau būti viduje, negu už durų.
Ir kad jei tu ne viduje, tu esi už durų, yra tik du variantai, ir iš jų reikėjo rinktis.
Tokio pačio neišvengiamumo reikia ir dabar aptingusiai ir išlepusiai tautos daliai. Du pasirinkimai. Arba tu atsikelsi nuo kėdės ir eisi dirbti, arba tu atsikelsi nuo kėdės ir eisi dirbti. Trečio kelio nebus.
