Jiems perduoti sunkieji kulkosvaidžiai „M-2 Browning“, vidutiniai kulkosvaidžiai „MG-3“, „PK“ ir „PKM“. Taip pat prieštankiniai granatsvaidžiai „RPG-7“ ir povamzdiniai granatsvaidžiai „GP-25“.
VST vadas, generolas Sergejus Madalovas džiaugiasi. Ši ginkluotė ilgai laukta. Nuo pat įkūrimo 1991 metais šiai tarnybai vadovaujantis 69 metų generolas pripažino, kad jo vyrai bus pajėgūs petys petin su kariškiais agresijos atveju ginti Lietuvą. Kovinės ginkluotės perdavimas čečėnų generolo vadovaujamai tarybai – tarsi šio karininkų dinastijos atstovo svajonės išsipildymas. Simboliška, kad tai įvyko prieš vieną reikšmingesnių įvykių S.Madalovo gyvenime. Išeis pakelta galva 70-ies metų netrukus sulauksiantis čečėnas S.Madalovas neeilinė asmenybė. Fiziškai tvirtas generolas – bene vienintelis šalyje vadovas, tiek daug metų išsilaikęs savo sukurtos tarnybos vadovo poste.
Kaitėsi vyriausybės bei prezidentai, tačiau karininkų dinastijos atstovas S.Madalovas liko nepajudinamas.
Ne vienas pašnekovas anksčiau yra minėjęs – tarnauti Lietuvai prisiekusio generolo sėkmės paslaptis, žodžio laikymasis, kompetencija ir visapusiškas atsidavimas darbui.
Deje, kiekviena pradžia turi savo pabaigą. S.Madalovas jau skaičiuoja dienas iki gimtadienio. Birželio 29-ąją generolas ne tik sulauks sveikinimų, bet ir atsisveikins su jo paties nuo nulio kurta Viešojo saugumo tarnyba.
„Ryte ateisiu į darbą, mane pasveikins draugai. Simboliška, tačiau antroje dienos pusėje aš atsisveikinsiu su savo kolektyvu. Išeisiu ramiai, tikrai žinodamas, jog pasiekiau viską, ką tik galėjau“, – portalui lrytas.lt sakė S.Madalovas.
Paklaustas ar ne gaila bus baigti 25 metus trukusį gyvenimo etapą, S.Madalovas atsako kaip dera tikram kariškiui.
„Gyvenimas eina į priekį. Gaila, ar negaila, tokių minčių neturiu, neturiu teisės apie tai galvoti. Tiesiog privalau tai įvykdyti ir viskas. Man buvo suteikta galimybė, manimi buvo patikėta, todėl negalėjau žmonių nuvilti. Padariau viską, ką leido mano galimybės. Kiti irgi turės tą patį padaryti, tik taip Lietuva žygiuos į priekį“, – sakė generolas.
Augins daržoves, mokysis kalbų
Paklausus ką veiks išėjęs pensijon, S.Madalovas nenustemba. Visą gyvenimą tarnybai kariuomenėje, prieš tai sovietų sąjungos, o vėliau Lietuvos skyręs čečėnas vieną po kito vardina savo planus.
O jų S.Madalovas turi išties nemažai. Visiems įgyvendinti gali neužtekti ir laiko.
„Pirmiausia daug skaitysiu. Planuoju išmokti ispanų kalbą, taip pat žaisti šachmatais ir biliardą. Šiems dalykams iki šiol tiesiog neužteko laiko. Taip pat daug dėmesio skirti šeimai, žmonai, dukrai ir anūkams, kurie visus šiuos metus mane matė labai retai“,- sakė generolas.
Generolas moka ne tik gimtąją čečėnų, rusų bei lietuvių kalbas, bet ir anglų, skaito prancūziškai, arabiškai bei vokiškai. Vaizdingoje Kaišiadorių rajono vietoje, Rumšiškių kaime įsikūręs čečėnas ketina imtis ir daržininkystės.
„Noriu pats auginti daržoves, matyti kaip jos auga. Tai vienas tų gyvenimo džiaugsmų, kuriems iki šiol trūko laiko. Noriu, kad gyvenime būtų kokių nors spragų“, – juokiasi S.Madalovas.
S.Madalovas anksčiau savo pavaldinius stebino tuo, jog iš Rumšiškių į darbą Kaune keliaudavo pėsčiomis. Kasdien jis įveikdavo po 15 kilometrų, o 20 kilometrų nubėgdavo savaitgaliais.
Jau kelinti metai VST vadas to nedaro, anot jo, žygiams neužtenka laiko.
Garbaus amžiaus sulaukęs, tačiau stebėtinai puikią fizinę forma išlaikęs generolas neketina apsileisti. Išėjęs pensijon, jis žada toliau aktyviai sportuoti, bėgti ilgus atstumus, taip pat buriuoti. Pradžia – su vienu pavaldiniu Sovietų kariuomenėje pulkininko laipsnį užsitarnavusį ir brigadai vadovavusį S.Madalovą tarnauti Lietuvai 1991 metais pakvietė tuometis vidaus reikalų viceministras Arvydas Svetuliavičius.
S.Madalovas tuo metu jau buvo atsisveikinęs su sovietų kariuomene. Pats minėjo, jog prasidėjus neramumams Kaukazo regione nenorėjo susitepti rankų civilių krauju.
„Pradžia buvo nelengva, nes reikėjo nuo nulio sukurti vidaus tarnybos struktūrą. Žinojome, kad 1992 metų liepą Lietuvą palieka sovietų kariuomenė, o mes turime iš jų perimti visų įkalinimo įstaigų apsaugą. Turėjome šiek tiek laiko, kol situacija nepasikeitė iš esmės – sovietai privalėjo pasitraukti jau sausį“, – sakė pašnekovas. 1991 metų spalio 13 dieną buvo išleistas įsakymas ir Vidaus reikalų ministerijos 1-asis pulkas ėmė egzistuoti. Tiesa, pulką sudarė tik vadas, tada dar pulkininko laipsnį turėjęs S.Madalovas ir vienintelis jo pavaldinys. Abu vyrai turėjo tik vieną nedidelį kabinetą Kauno policijos būstinėje.
„Skambinau savo draugams – sportininkams, kviečiau juos prisijungti. Kariuomenė pažadėjo skirti 50 šauktinių, reikėjo paruošti seržantus. Nei ginklų, nieko neturėjome. Patys pasigaminome automatų maketus“, – pasakojo generolas.
Pulko kūrėjui teko susidurti su rimtu iššūkiu – lapkričio pradžioje ketino atvykti apie 500 šauktinių, tačiau nebuvo ne tik ginklų, bet ir uniformų.
„Skambinau kariuomenės vadams, klausiau ką šie patartų. Man buvo atsakyta, jog kariuomenė turi tik 120 uniformų komplektų, o ir šios skirtos prezidento inauguracijos iškilmėms. Teko panaudoti sovietinę uniformą, prisiuvome lietuviškus ženklus, panaudojome lietuviškos policijos kepures“, – prisiminė generolas. Gyveno baisiomis sąlygomis „Pulkui buvo skirtas pastatas Pravieniškėse, kur anksčiau buvo gydomi nuteistieji alkoholikai, 380 žmonių. Jiems patalpos nebuvo tinkamos, nebuvo karšto vandens, neveikė tualetai. Šioje patalpose mums teko apgyvendinti 1 tūkst. 800 naujokų. Tai buvo daugiau, nei visa tuometinė Lietuvos kariuomenė“, – prisiminė generolas. Pirmieji šauktiniai miegojo trijų aukštų lovose. Virtuvė buvo įrengta lauke. Sąlygos buvo itin prastos, tačiau nepatogumus kompensavo tarnauti tėvynei pašauktų karių patriotiškumas ir atliekamos misijos svarbos suvokimas. Jie buvo pirmieji Lietuvos šauktiniai, kuriems teko itin svarbi užduotis – iš tuojau pat pasitrauksiančių sovietų vidaus kariuomenės dalinių perimti įkalinimo įstaigų apsaugą.
S.Madalovas prisiminė kaip pirmuosius šauktinius mokino šaudyti. Tam tinkamos šaudyklos nebuvo, o sovietų kariai atsikuriančios valstybės vidaus tarnybos pulkui savo poligonais naudotis neleido.
Mokymai vyko karjere. S.Madalovas pripažįsta labai rizikavęs. Jeigu šaudant tam specialiai nepritaikytoje vietoje būtų įvykęs nelaimingas atsitikimas, atsakyti būtų reikėję jam asmeniškai.
„Teko rizikuoti, kito pasirinkimo neturėjau. Mano vyrai turėjo išmokti elgtis su ginklais“, – tikino pašnekovas.
Vietoje valstybės himno – užstalės daina Prisimindamas vidaus tarnybos pulko kūrimą, generolas S.Madalovas su šypsena pasakojo vos išvengęs didelės gėdos. „Pas mus atvyko monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Sako, noriu tavo kariuomenę apžiūrėti“, – prisiminė generolas.
Šviesios atminties kunigas nusprendė pavalgyti lauko valgykloje ruošiamą maistą, tačiau trūko įrankių – buvo tik šaukštai. Tremties sunkumus patyręs dvasininkas į tai nekreipė dėmesio, jam puikiai tik ir šaukštas. „A.Svarinskas sako, – surinkti visą savo kariuomenę, noriu su jais himną sugiedoti. Deja, himno žodžių niekas nemokėjo. Jis klausia, – o ką tuomet mokate. Vyrai atsakė – „Šalia kelio karčiama“, visi kartu šią dainą užtraukė“, – juokdamasis prisiminė S.Madalovas. Pulko kūrėjas sakė šią akimirką manęs, jog sulauks pylos nuo A.Svarinsko. Deja, jo reakcija buvo visiškai kitokia, nei tikėtasi.
„Nebarė vyrų, kad šie himno nemoka. Nekritikavo mūsų dėl prastų gyvenimo sąlygų. Atvirkščiai, jis visus pagyrė, kad šie tarnauja Lietuvai. Minėjo, juo sunkiau – tuo geriau“, – sakė generolas.
Prisimindamas tarnybos kūrimąsi bei sąlygas, kuriose teko dirbti S.Madalovas pripažino – taip sunku nebuvo net karo Afganistane metu. Nepalūžti jam bei kariams padėjo aiškus tikslas, patriotizmas bei motyvacija.
Į kalėjimą – ant šarvuočio Ne paslaptis, jog dienai, kai S.Madalovo vadovaujami vyrai iš sovietų perims įkalinimo įstaigų apsaugą ruošėsi ir kaliniai. Nusikaltėliai naudojo įvairias psichologinio poveikio priemones, stengėsi įbauginti čia pat, Pravieniškėse gyvenanusius šauktinius. Kiekvieną dieną įtampa augo, vis dažniau pasirodydavo ženklų, jog kaliniai rengiasi sukilimui.
„Teko ilgai ir nuolatos kalbėti su savo kariais, jiems aiškinau, kad už spygliuotos vietos esantys nuteistieji – tokie patys žmonės, o mūsų pareiga, kad kiekvienas jų paklustų įstatymams. Teko bendrauti ir su „zekais“, jų lyderiais. Po truputį baimė išnyko“, – sakė Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius. Perimti įkalinimo įstaigų apsaugą iš sovietų karių pavyko sklandžiai. Netrukus Pravieniškėse sulaukta išbandymu tapusio incidento – automobiliu atvykę kalinių draugai per tvorą ėmė mėtyti siuntinius. Kitoje tvoros pusėje laukę kaliniai nepaisydami į orą paleistų šūvių ėjo pasiimti paketų. „Kaliniai tik šaipėsi, manė, kad mes neturime kovinių šovinių. Pamenu, sargybos bokštelyje budėjęs puikus šaulys sugebėjo pataikyti į oru skriejusį paketą, šis subyrėjo. Kaliniai pamatė, kad nejuokaujame“, – prisiminė generolas.
Itin rimtu išbandymu S.Madalovui ir jo vyrams tapo 1991 metų pabaigoje, prieš pat naujuosius metus Pravieniškėse kilusios masinės kalinių riaušės. Tai buvo tarsi kovinis krikštas ką tik susikūrusiai, neseniai nepriklausomybė atgavusios šalies tarnybai. „Ta situacija buvo labai sudėtinga. Kaliniai ir peilių, ir savadarbių ginklų turėjo, o mes – beveik nieko. Aš pirmas ant BTR (šarvuoto transporterio – red.) pro vartus į zoną įvažiavau, o kariai ėjo iš paskos. „Zekai“ ėmė rėkti, ragino vieni kitus šaukdami „muškite juos“. Tada aš paleidau kelias automato serijas į žibintus. Šie dužo, kaliniai pamatė, kad esame ginkluoti. Niekas nežinojo, jog tik aš vienas ir teturėjau automatą“, – paslaptį atskleidė S.Madalovas.
Išsigandę kaliniai ėmė trauktis, juos S.Madalovo kariai suvarė į gyvenamąsias patalpas. Vėliau nusikaltėliai buvo išvesti į lauką. Jiems nemažai laiko teko išstovėti lauke spaudžiant šalčiui.
Didžiausiu pasiekimu S.Madalovas vadina tai, jog pirmojo rimto ir realų pavojų kėlusios incidento metu nenukentėjo nei vienas žmogus.
Sargybiniai su mediniais automatais Iš tarnybos netrukus pasitrauksiantis S.Madalovas atskleidė dar vieną paslaptį, liudijančią kokiomis dramatiškomis ir galbūt tragikomiškomis aplinkybėmis teko dirbti pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais. „Pradžioje trūko ne tik uniformų, bet ir ginklų. Alytaus pataisos namuose buvo dešimt apsaugos bokštelių. Tik trijuose iš jų budėjo tikrais automatais ginkluoti mūsų vyrai. Kituose septyniuose stovėję kariai turėjo tik maketus. Tuomet šio fakto niekas nežinojo, tai buvo itin griežtai saugoma paslaptis“, – prisiminė S.Madalovas. Vidaus tarnybos generolas prisimena vieną ypač pavojingą, bei kraujo praliejimu galėjusi virsti incidentą.
1992 metais po nepavykusio karinio pučo sovietų sąjungoje mūsų šalyje buvo sulaikytas ir Lukiškėse kalintas sovietų kariuomenės jūrų pėstininkų brigados vadas, pulkininkas Ivanas Černychas.
1-ojo pulko kariams teko savaitę atlaikyti kur kas geriau ginkluotų sovietų karių spaudimą. Šie neslėpė savo planų įkalintą pulkininką išlaisvinti jėga. Bent menkiausias incidentas galėjo virsti rimtu konfliktu bei kraujo praliejimu.
„Atvykome į Lukiškes ir perėmėme šio kalėjimo apsaugą. Pamenu, pasigaminome Molotovo kokteilių, pasiruošėme galimiems susirėmimams. Sovietų kariai net savo šarvuotį buvo atvežę, stengėsi mus įbauginti. Savaitę gyvenome kalėjime, kol šis konfliktas buvo išspręstas diplomatinėmis priemonėmis ir I.Černychas paleistas“, – sakė S.Madalovas.
Regi kitokią Lietuvą
Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvai tarnavęs S.Madalovas pripažįsta – per šiuos metus kardinaliai pasikeitė situacija valstybėje.
Jo sukurtas 1-asis pulkas transformavosi į Viešojo saugumo tarnybą, kuri gavusi sunkiąją ginkluotę tapo visaverčiu koviniu vienetu.
„Kurdami tarnybą beveik neturėjome nieko, nei karšto vandens, nei tualetų. Kai pasižiūri ką turime dabar – tai prabangūs rūmai. Lietuva padarė labai didelį žingsnį į priekį, ypač pakito požiūris į žmogų. Čia – svarbiausias dalykas, daug kas daroma žmogaus labui. Jeigu žmogus patenkintas, visai kitokia situacija valstybėje“, – baigdamas reziumavo generolas S.Madalovas.
