Vis dėlto A.Sysas gal kiek gudravo. Jei jis rungėsi vien dėl grožio, pralaimėjimas jam nieko nekainavo, bet leido pasitikrinti savo pozicijas partijoje. Ir rinkimų rezultatai įgijo šiokios tokios intrigos atspalvį – už A.Sysą balsavo 151 suvažiavimo delegatas.
Nors A.Butkevičius surinko triskart daugiau balsų, pernelyg džiaugtis neturėtų. Kai rinkimų baigtis aiški iš anksto, net ketvirtadalis prieš premjerą balsavusių partijos kolegų siunčia jam signalą, kad jo vadovavimo stilius juos smarkiai erzina ir jie norėtų kitokio lyderio.
Eurokomisaras V.Andriukaitis šias nuotaikas išreiškė tiesiai šviesiai ir taip sukūrė bene didžiausią suvažiavimo intrigą. Atsigavęs po sunkios operacijos jis pranoko pats save – ir anksčiau nebijojęs skaudžiai žnaibyti prezidentės, dabar surengė patį smarkiausią išpuolį, kartu gudriai, nors ir netiesiogiai, užtvodamas ir savo partijos pirmininkui A.Butkevičiui.
Apkaltinęs prezidentę, kad ji užgrobė per daug valdžios ir perdėtai kišasi į socialdemokratų bei Vyriausybės veiklos sritį, V.Andriukaitis net pareikalavo priimti suvažiavimo rezoliuciją, raginančią „atstatyti konstitucinį jėgų balansą“ ir laikyti tai vienu partijos prioritetų.
Iš tiesų socialdemokratai teoriškai turi visas galimybes nusodinti prezidentę į Konstitucijoje jai numatytą ne itin plačių teisių dirvoną. Taip elgdavosi V.Landsbergio vadovaujami konservatoriai su prezidentu A.Brazausku, kai jam net užsienio politikoje surakindavo rankas. Tad V.Andriukaitis atsirevanšavo prezidentei, apkaltinusiai jį tarnavimu V.Putinui, kai jam pavaldaus direktorato vadovas apsikeitė laiškais su Rusijos fitosanitarijos tarnybomis.
Tik vargu ar V.Andriukaičio griausmai virs realiais socialdemokratų žaibais. Jis jau nekart piktinosi, kad A.Butkevičius pernelyg nuolaidžiauja prezidentei, net ragina jį bent retsykiais ir į Europos Vadovų Tarybos posėdžius nuvykti, neužleidžiant šios teisės vienai D.Grybauskaitei. Tik, žinoma, nieko panašaus nebus.
Vis dėlto V.Andriukaičio pasipiktinimas premjero pataikavimu prezidentės įgeidžiams gali turėti ir nelauktų pasekmių – padėti V.Uspaskichui be jokių komplikacijų iššveisti iš ministro kėdės D.Pavalkį.
Intrigos ir taip mažai teliko, kai D.Pavalkis, supratęs, kad rytas protingesnis už vakarą, iš ryto įteikė atsistatydinimo pareiškimą, nors iš vakaro vadino sprendimą jį atšaukti politiniu susidorojimu už principingumą ir žadėjo pats nesitraukti.
Greičiausiai vakarinį ministro kovingumą įkvėpė prezidentės kaltinimų kruša Darbo partijai. Net buvo pasakyta, kad D.Pavalkio norima atsikratyti, nes jis nevykdė neskaidrių, atseit korupcinių, „darbiečių“ užsakymų.
Tuoj pat ir A.Butkevičius, tarsi linkčiodamas D.Grybauskaitei, sakė neturįs priekaištų ministrui ir neslėpė nepasitenkinimo, kad D.Pavalkis atšaukiamas iš anksto su juo nesuderinus.
Pakvipo krize valdančiojoje koalicijoje, pasipylė prognozių, kad „darbiečiai“ gali netekti dar vienos ministerijos kontrolės, nes D.Pavalkis nebus atleistas, o mainais kito ministro posto jie negaus.
Bet kalbama, kad premjeras triskart persigalvojo: neva iš pradžių sakęs, kad „darbiečių“ deleguoto ministro keitimas – jų pačių reikalas, vėliau solidariai su prezidente tuo piktinosi, o išaušus protingesniam rytui jau neketino pyktis su V.Uspaskichu, ir D.Pavalkiui teliko atsistatydinti.
Tiesa, dar liko galimybė, kad prezidentė nesutiks atleisti D.Pavalkio, treptelės koja ir, žiūrėk, premjeras jai pritars. Yra ir kitas scenarijus: prezidentė taip reikliai egzaminuos „darbiečių“ kandidatus, kad ne tik išsireikalauti trys – ir visas jų tuzinas neišlaikys egzamino.
Bet V.Andriukaičio reikalavimai nusodinti prezidentę, ko gero, nepalieka galimybės net ir A.Butkevičiui dar sykį persigalvoti dėl D.Pavalkio, o ir D.Grybauskaitei teliks sutvardyti ambicijas ir nusileisti jos nekenčiamiems „darbiečiams“. Tad iš spėto politinio gaisro dėl nelauktai atleidžiamo ministro teliks smilkti susierzinimo žarijos.
