VSD raportavo, kad užkirto kelią Rusijos specialiųjų tarnybų mėginimams prasiskverbti į vadovaujančias mūsų šalies institucijas, teisėsaugos bei žvalgybos įstaigas ir tokiu būdu daryti įtaką Lietuvos sprendimams aukščiausiu valstybiniu lygiu.
Kaip kai kas šyptelėjo – gal rusai net ketino priversti prezidentę D.Grybauskaitę ne kritikuoti, o girti V.Putiną.
Kitaip sakant, visuomenė išgirdo, kad sužlugdyta didžiulį pavojų mūsų valstybei kėlusi rusų žvalgybos operacija.
Tai jau ketvirtoji Lietuvos kontržvalgybininkų sėkmė per vienus metus, o dabar sulaikytas asmuo – penktasis sučiuptas rusų šnipas.
Pernai VSD demaskavo du su Baltarusijos žvalgyba siejamus asmenis – valstybinėje įmonėje „Oro navigacija“ dirbusį R.Lipskį ir Lietuvos kariuomenės paramediką A.Ošurkovą. Jų bylos jau nagrinėjamos teisme.
Be to, į VSD pagautų šnipų kraitį reikėtų įtraukti ir prieš metus už šnipinėjimą iš Lietuvos išsiųstą Rusijos generalinį konsulą Klaipėdoje V.Malyginą, kuriam diplomatinis darbas esą tebuvo žvalgybinės veiklos priedanga.
Apie šiuos VSD atskleistus šnipinėjimo atvejus visuomenė buvo informuota nedelsiant ir palyginti išsamiai, sulaikytuosius rodė visos šalies televizijos, faktus žiniasklaidai komentavo VSD atstovai.
Daug mažiau žinoma apie dar vieną Lietuvos kontržvalgybos operaciją, per kurią buvo sulaikytas ne koks nors civilis darbuotojas ar paramedikas, o tiesiogiai slaptą karinę informaciją galėjęs gauti Lietuvos kariuomenės karininkas ir jį užverbavęs pulkininko laipsnį turintis buvęs Sovietų Sąjungos kariškis.
Ši iš karto dviejų šnipų – agento ir jo kuratoriaus – sulaikymo operacija įvykdyta praėjusių metų pabaigoje, bet tik dabar į viešumą pateko šiek tiek informacijos, o agentų tapatybė iki šiol neatskleista.
Kas lėmė skirtingą informavimo apie šias kontržvalgybos operacijas lygį?
Gal Lietuvos karininko ir jį užverbavusio asmens sulaikymo atvejis susietas su itin slaptais mūsų tarnybų veiksmais?
Neatmestina ir tokia galimybė, bet pirmiausia krinta į akis, kad šiuos agentus išsiaiškino ne VSD, o Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos, kitaip sakant, kariuomenės kontržvalgybininkai.
Atrodytų, į jų tinklus pakliuvo stambesnės žuvys, ir iš karto dvi, todėl buvo galima pasigirti, kad pavyko sulaikyti ir slaptos informacijos perdavėją, ir jos gavėją, o tai gerokai sudėtingiau.
Peršasi išvada, kad AOTD veikia tyliai, o VSD stengiasi kuo garsiau švilpti. Tai nėra blogai, jei nedaroma žalos Lietuvos interesams per daug šios institucijos pastangų nukreipus į švilpuką ir mažai garo palikus ratams.
Ko gero, saugumiečių norą trimituoti apie savo sėkmę galėjo skatinti prezidentė D.Grybauskaitė, primygtinai reikalavusi ne tik stebėti, bet ir užkardyti priešišką veiklą. Beje, aštrios šalies vadovės kritikos saugumiečiai sulaukė, kai jos patarėja D.Ulbinaitė dėl įtarimų, kad nutekino slaptą VSD pažymą, pateko į teisiamųjų suolą.
Kita vertus, kokiu mastu viešinti užsienio agentų sulaikymo aplinkybes, turėtų spręsti ne pačios specialiosios tarnybos, o pirmiausia politikai ir diplomatijos vadovai. Taip, pavyzdžiui, daroma visame pasaulyje.
Juk valstybei išsiaiškinus priešiškos veiklos atvejus galima elgtis skirtingai – perspėti tuo užsiimančius diplomatinę priedangą turinčius asmenis, tyliai pareikalauti, kad jie išvyktų patys, bet įmanoma ir paskelbus kaltinimus juos oficialiai išsiųsti iš šalies.
Pastarasis pasirinkimas rodo, kad valstybė renkasi viešą santykių su jos interesus pažeidusia šalimi aiškinimosi būdą ir skelia jai antausį.
Kai įkliūva diplomatinės priedangos neturintis šnipinėjęs užsienio pilietis, taip pat ne visuomet jis tempiamas į teismą. Kartais jam leidžiama tyliai išvykti.
Net sulaikius ir užverbuotą savą pilietį nebūtinai skelbiama, kokiai šaliai jis teikė slaptą informaciją. Pasitaiko ir apsikeitimo sulaikytais asmenimis atvejų.
Taip elgiamasi, kai nenorima aštrinti santykių su priešišką veiklą vykdžiusia valstybe.
Rusijos atveju neretai vengiama tai daryti dar ir todėl, kad ši šalis būtinai stengiasi atkeršyti ją prigriebusiai valstybei, išsiųsdama jos diplomatus ar sulaikydama piliečius, net jei tam ir nėra jokio pagrindo.
Lietuva pasirinko viešo ir smarkaus atkirčio Rusijai kelią. Tai rodo, kad mūsų šalis laiko šią valstybę priešiška ir jau nebemato prasmės vynioti į diplomatijos vatą savo smūgių jos agentams.
Kai dėl Rusijos agresijos Ukrainoje NATO ir ES šalių santykiai su šia valstybe tapo labai įtempti, griežta laikysena gal ir gali pasitarnauti kaip atgrasymo nuo tolesnių dar pavojingesnių Maskvos veiksmų prieš Lietuvą priemonė.
Tačiau galimas ir kitoks scenarijus – keršto akcijos.
Todėl nereikėtų pernelyg stebėtis, jei po kurio laiko Rusijoje būtų sulaikytas koks nors Lietuvos pilietis ir paskelbta, kad jis – itin pavojingas šnipas.
