Kadaise šarvuočiu mersedesą Gedimino prospekte pervažiavęs ir į pasaulio televizijų žinias patekęs Artūras Zuokas parodė Lietuvos politikams, ką reiškia gera viešųjų ryšių akcija.
Tiesa, pernelyg uolūs jo padėjėjai tąsyk persistengė. Iš triumfuojančio mero nuotraukos kruopščiai ištrynė visus nereikalingus personažus. Kai pasaulinės naujienų agentūros išgirdo apie šį pigų triuką, nuotrauka buvo skubiai pašalinta iš fotoarchyvų, o žinios apie Vilniaus mero veiklą dar ilgai buvo ignoruojamos. Tačiau ir šarvuotį, ir A.Zuoką visi iki šiol prisimena – tai buvo unikalus išsišokimas, kuris pasaulio akyse, ko gero, pralenkė net R.Pakso reklaminius patilčių skrydžius ir legendinį L.Lolišvili gydymą tualetinio popieriaus rulonais. Jau nekalbant apie mistinę prezidentienės pamėgtą Česukų piramidę ir kitus mažiau žinomus lietuviškos būtovės slėpinius, kurių Vakarai niekada nesupras.
Kurį laiką viskas buvo aprimę, eteryje karaliavo amžinasis Petras su keliais kitais Seimo klounais. Ir štai Kalifornijos žydas pasauliui dovanojo Mėlynojo nykščio karalystę. „Facebook“, kurio naudą ir reikšmę pirmasis suprato B.Obama, puolęs aprašinėti savo žygius po Ovalųjį kabinetą. Maždaug po penkerių metų tai tapo masiniu reiškiniu ir Lietuvoje, neaplenkusiu ir tautos į valdžią renkamų piliečių. Štai tada ir pamatėme, ką iš tiesų reiškia skaidri valdžia.
Kas apie musulmonų maldas oro uoste ir dėl to kylančias įvairias mintis, kas apie kadaise sumaišytus ir niekaip neišpainiojamus vaikus, kas apie neišnešiotus kūdikius bei alkoholikes jų motinas. O kiek visko panašaus jau ištrinta ūmią nušvitimo akimirką?
Ir tai – tik matomi sakurų žiedeliai. Pažvelk giliau – pamatysi vešlius Sosnovskio barščių gojus, kerojančius socialinio tinklo atvašynuose. Panašiai kaip anoniminiai komentarai prie interneto rašinių tai – XXI amžiaus lietuvių dvasinio ir protinio būvio atspindys.
Tai tauta, jau kažkiek atitolusi nuo savo buvusio okupanto mentaliteto, bet jam vis dar artima. Išsaugotas ir kryžkelės kaimo gyventojo primityvumas, įtarumas, piktdžiuga dėl savo artimo nesėkmių. Žinoma – ir liguistas tikėjimas aiškiaregiais, horoskopais, finansų piramidėmis. Natūralu – ir skambučiais „mama, patekau į bėdą“.
Ir vis dėlto visi banalūs pasipešiojimai Mėlynojo nykščio šalyje nublanksta prieš publikos numylėtinių viešus poelgius ir pasisakymus realiame pasaulyje. Kažkaip jie vis sutampa su viena pavasarine viešo darymo akcija, savo idėjiniu pamušalu siekiančia gilias šaknis. Tokias gilias, kad pakapstęs gal ir Leniną su rąstu ant peties rastum.
Bet šį kartą – ne rąstas ir ne savo skrandžio turiniu užspringęs radinys ant Nemuno kranto. Vamzdis. Ne tas meniškasis, kuris įprasmina surūdijusio Vilniaus įvaizdį. Šis – kitoks. Slaptas, grėsmingas, nenuspėjamas. Vertas jei ne Valstybės gynimo tarybos posėdžio, tai bent jau prezidentės dėmesio.
Rado jį per tvarkdarių akciją kažkoks aktyvistas Žilvinas ir pranešė pačiai D.Grybauskaitei. O ji tai puikiai supranta, kad svarbus – ne tik Didysis Vamzdis, kuriuo teka dujos. Šiais reitingų matavimo laikais negali spjauti net ir į kuklų vamzdelį, maža kas. Smagiai įsisuko viešųjų ryšių girnos: kas užkasė, kas teršia? Nukirsti galvą! Kliuvo aplinkosaugininkams, išnaršytos pakrantės, patikrinta strateginės reikšmės valstybės įmonė.
Kaip paaiškėjo po šio skubaus tyrimo, nebuvo jokio vamzdžio Naujojoje Vilnioje, triukšmas – be reikalo. Teršalų nėra. Ką padarysi – juk pasitaiko talkoje rąstą su vamzdžiu supainioti. Bet esmė – ne vamzdis, o signalas rinkėjui: tavimi rūpinuosi aš, gali manimi pasitikėti!
Kai tai supranti, kažkaip ramiau širdyje pasidaro. Net ir tų ateinančių rusų ne taip baisu laukti.
