Didžiausią dovaną redakcijai pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismas, kurio sprendimas mus pasiekė šią šventinę dieną. Teisėjai atmetė prieš „Lietuvos ryto“ grupę nukreiptą, bet labai pavojingą visai šalies žiniasklaidai ieškinį.
Viena pilietė, kovojanti dėl turto su savo broliu ir motina, nutarė galinti pamokyti ne tik gimines, bet ir žurnalistus, susidomėjusius šia istorija. Buvo pateiktas prevencinis ieškinys. Įsiteisėjo laikinosios apsaugos priemonės, draudžiančios kalbinti bylos dalyvius, uždrausta apskritai ką nors rašyti ir publikuoti šia tema. Kitaip tariant – buvo paneigta visuomenės informavimo laisvė.
Ši pilietė padėjo kertinį akmenį plytų kelyje, kurį mielai būtų toliau mūriję visi, kurie nekenčia žurnalistų ir apskritai atviros visuomenės koncepcijos. Sveikas protas nugalėjo, šiam kartui tai buvo sustabdyta. Jai ši pramoga kainuos 1600 eurų – tiek priteista sumokėti atsakovams bylinėjimosi išlaidų. Tikėtina, ši praktika bent kurį laiką atgrasys panašaus mąstymo veikėjus nuo panašių iniciatyvų, kurių (gal tik ne tokių įžūlių) pastaruoju metu sparčiai daugėja.
Švenčių išvakarėse gavome naują skundą – Visuomenės informavimo etikos komisija svarstys, ar nubausti redakciją dėl piliečio Pidziono skundo. Kuo gi užrūstinome pilietį Pidzioną? Ogi dramatiška nuotrauka iš Donecko, kur per artilerijos apšaudymą žuvo mažametis berniukas. Naujienų agentūros „Associated Press“ kadre – karstas, juostele pridengtas mažylio veidas ir raudantys jo tėvai. Ši nuotrauka, kurią publikavo CNN, Fox ir daugelis kitų pasaulio portalų buvo pripažinta viena geriausiai atspindinčių šio karinio konflikto siaubą.
Taip, karas yra galutinė sveiko proto kapituliacija, makabriškas pamišėlių šokis. Kraujas. Agonija. Mirtys.
O žurnalistika visais laikais buvo misija. Parodyti pasauliui, kas vyksta. Nieko nelakuojant ir neretušuojant siaubingų detalių.
Bet taukuotomis nuo spragėsių lūpomis prieš TV dėžes įsitaisę miesčionys norėtų matyti tik garo duodančius kapelų karus. Jie gyvena žemuogių pievose, apie karus žinoti nenori, yra prieš patyčias ir visokius negražius vaizdus.
Tokių visada buvo ir bus: jie pyko ne dėl to, kad ar susprogdintas J.Abromavičius ar verslininkas R.Grainys, nušautas prokuroras G.Sereika, bet nuotraukomis iš įvykio vietų. Juos erzina vaizdai iš konflikto zonų ir stichinių nelaimių vietų, nes tai primena fundamentalią jų pačių mirties baimę.
Tačiau anuomet, „Google“ ir socialinių tinklų priešaušryje dar nebuvo tokio masinio virusinio reiškinio, kai nufilmuoti ir išplatinti idiotiški poelgiai ar kačių nuotraukos daliai visuomenės tampa svarbiausia dienos naujiena. Žavinga patikimų, pasidalijimų ir komentavimų karuselė sukūrė naują vartotoją, kuris stebuklingai įtikėjo galintis apsieiti be žiniasklaidos ar net pats ja tapti. Tam juk tereikia telefono ir interneto. Nei mokslų, nei patirties nereikia, net rašyti mokėti nebūtina.
Naujosios technologijos – puiki galimybė, kuria naudojasi šimtai milijonų. Žmonės nori fotografuoti, kalbėti, dalintis, ir tai yra nuostabu. Tačiau idėja, kad bet kas gali tapti kelrode žvaigžde ir socialinių tinklų labirintais vesti paskui save tikinčiųjų minias – pavojinga. Gali būti, kad tai – mūsų informavimo šaltinių ateitis, bet kol kas tradicinė žiniasklaida, nors ir būdama toli nuo idealo, geriausia, ką turime. Su šventėmis.
