Net toks palankumu Rusijai tikrai nepasižymintis politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius pareiškė, jog D.Grybauskaitė aikštydamasi perlenkė lazdą, jos užsienio politika per šiurkšti, nepragmatiška.
Tačiau filosofas, buvęs europarlamentaras Leonidas Donskis interviu portalui lrytas.lt sakė, jog prezidentė elgiasi teisingai: juk nusiuntus Lietuvos atstovą į Maskvą gal būtų sulaukta ne Rusijos palankumo, bet ir paniekos.
– Kaip manote, ar iš tiesų Lietuvos prezidentės sprendimas nesiųsti į Maskvą net diplomatų yra teisingas?
Ar tai nėra bukas užsispyrimas, dėl kurio pablogės ir šiaip įtempti santykiai su Rusija, nukentės su šia šalimi susijęs mūsų verslas?
– Manau, kad minėdama pergalę prieš nacių Vokietiją Lietuvoje gegužės 8-ąją, kaip visos Vakarų bloko šalys, D.Grybauskaitė elgiasi teisingai.
Nematau, kad sprendimas nesiųsti į Maskvą diplomatų būtų nepragmatiškas, nelankstus žingsnis.
Aišku, jis nėra ir lankstumo požymis. Tiesiog niekas nepasikeistų, net jei ir būtų atsiųstas ne tik diplomatas, bet ir, tarkime, užsienio reikalų ministras. Rusijos pozicija Lietuvos atžvilgiu nepasikeistų.
– Keista girdėti. Juk Rusijai gegužės 9-oji, pergalė prieš Vokietiją pranoksta net tokius sovietų laikais išvešėjusius mitus, kaip Spalio revoliucija, pirmojo žmogaus skrydis į kosmosą. Gal padarę simbolinę nuolaidą didžiajam kaimynui parodytume, jei ne mandagūs, tai nors vakarietiškai pragmatiški?
– Labai greitai pamirštame istoriją. Palyginti labai neseną. Prisiminkime, kad 2005 metais atsisakėme vykti į Maskvą švęsti Rusijos pergalės prieš hitlerinę Vokietiją 60-ųjų metinių. Tada irgi kilo vos ne tarptautinis skandalas. Ne tik užsienyje, bet ir mūsų pačių šalyje pasigirdo balsų, kad elgiamės nepragmatiškai, kad Maskva mus kažkaip nubaus.
V.Adamkus nevažiavo, o Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Fraiberga kvietimą priėmė. Ir kas iš to?
Vėliau paaiškėjo, kad Rusijos pozicija ir Lietuvos, ir Latvijos, ir Estijos atžvilgiu buvo tokia pati. Latvijai buvo ir toliau žeriami priekaištai dėl rusiškai kalbančiųjų teisių varžymų ir panašiai.
Pragmatišką politiką aš suprantu taip, kad, darydamas nuolaidas, kompromisus, gauni naudos. Bet jei naudos nėra – anoks čia pragmatiškumas.
– Tačiau D.Grybauskaitė gal stato į kvailą padėtį Vakarus? Dauguma ES šalių siunčia į Maskvą diplomatinius pareigūnus, ketina atvykti Prancūzijos užsienio reikalų ministras, atvyks Graikijos ir Kipro prezidentai.
– Jeigu palygintumėte šiemet atvyksiančių šalių atstovų svarbumo pagal rangą sąrašą su 2005-aisiais, kai Rusijai nebuvo paskelbtos sankcijos, matytumėte akis badantį skirtumą. Bet jei ir prieš 10 metų, kai Vakarai į Rusiją žvelgė kur kas palankiau, V.Adamkaus griežta nuostata niekaip nelėmė tolesnių santykių su Rusija, tai kaip ją dar pablogins D.Grybauskaitės sprendimas?
Apskritai mes pernelyg susireikšminame. Dabartinę geopolitinę krizę lėmė jau ilgą laiką blogėjantys Rusijos ir Vakarų, ypač JAV, santykiai. Konflikto viršūnė, aišku, buvo Krymo užgrobimas, įvykiai Ukrainoje. Ne tik Lietuvos, bet ir visų Baltijos šalių santykiai su Rusija tėra paribio reiškinys.
– Ar galima teigti, kad D.Grybauskaitė nesugalvojo nieko nauja, tik pasekė pirmtako V.Adamkaus pėdomis?
– Šiuo atveju tikrai taip. Ir pasigirstantys priekaištai, jog D.Grybauskaitė kažkaip kenkia ES politikai Rusijos atžvilgiu, nepagrįsti.
ES ir JAV vieningai smerkia agresyvią Kremliaus politiką, taikydama ir ekonomines sankcijas, ir rodydama savo moralinę poziciją. Lietuvą ja tik išreiškė iškalbingiausiai, kaip tauta, patyrusi kartų Maskvoje švenčiamos pergalės skonį.
Atsakymų į klausimus, kaip toliau klostysis Baltijos šalių santykiai su Rusija, tenka ieškoti ne Vilniuje, ne Taline ar Rygoje ir gal net ne Berlyne, o Vašingtone ir Maskvoje.
- Bet ar atsisakydami bet kokiu būdu pasigerinti Maskvai neįpilsime grūdų savo rankomis į Kremliaus propagandinį malūną?
Kai prieš 10 metų V.Adamkus atsisakė vykti į Maskvą, pats Vladimiras Putinas kažkuria proga paleido strėlę: neva, ko norėti iš politiko, kuris kovėsi Vermachto daliniuose. Nors iš tiesų V.Adamkus dalyvavo ir priešnacinio, ir priešsovietinio pasipriešinimo gretose.
Ar dabar nesulauksime piktdžiugiško pareiškimo, maždaug tokio – ko norėti iš prezidentės tokios šalies, kurios gyventojai aktyviai talkino žudant bendrapiliečius žydus?
– Holokausto žaizda Lietuvai iš tiesų skauda, o druskos ant jos berti Rusijos propaganda nešykšti. Nereikia būti naiviems ir tikėtis, kad jei į iškilmes Maskvoje atvyktų mūsų diplomatas, užsienio reikalų ministras ar net pati prezidentė, Kremlius liautųsi naudoti skausmingą Holokausto temą kaip informacinio karo prieš Lietuvą ginklą.
Aš net nenustebčiau, jei toks cinikas kaip Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, Lietuvai padarius nuolaidų ir atsiuntus atstovą į iškilmes, paskui pažemintų mus sakydamas: štai kokie mes galingi, net užsispyrusius „pribaltus“ nusilenkti privertėme!
Filosofo L.Donskio mintis, kad Lietuvos atsisakymas bet kokiu lygiu dalyvauti pergalės 70-mečio iškilmės nepakeistų Rusijos nuostatos mūsų šalies atžvilgiu, netiesiogiai patvirtino ir buvusios Latvijos prezidentės V.Vykės-Fraibergos pripažinimas, kad jos dalyvavimas pergalės 60-mečio minėjime Maskvoje naudos nedavė.
