Tad kam reikalinga išprovokuoti vyriausybės krizę šiandien? Kokiu tikslu inicijuojamas konfliktas tarp prezidentūros ir vyriausybės? Kodėl prezidentė siekia išbalansuoti Lietuvos Konstitucijoje įteisintą trijų valdžių padalijimo principą, kai už lango ginklais žvangina agresyvusis V.Putino režimas Rusijoje?
Atsakymas, mano manymu, glūdi LSDP garbės pirmininko V.Andriukaičio šūkyje „Reclaim democracy!“ (Sugrąžinkime demokratiją!). Šūkį tuojau perėmė vienas iš trijų Lietuvos Konstitucinės demokratijos garantų,- Lietuvos vyriausybės vadovas. Tokia jo Konstitucinė atsakomybė. Jis, arba bet kokios kitos vyriausybės vadovas, yra įpareigotas ginti demokratinę politinę kultūrą, kurioje Lietuvos konstitucinė sąranga suprantama kaip parlamentinė respublika su kai kuriais prezidentinės respublikos požymiais.
Prezidentė tuo tarpu pavydžiai gindama savo išsikovotą Konstitucijos menkinimo kaina išplėstą teritoriją, pasijuto puolama. Jos autoritarinėje politinėje kultūroje Lietuvos politinė sąranga suprantama atvirkščiai. Kas kaltas, kad taip atsitiko? Atsakymas: ir TS-LKD, ir socialdemokratai.
Pavyzdžių yra daug. Čia nedėliosiu. Tik priminsiu, kad nuolaidžiavimas prezidentės antikonstituciniam apetitui baigėsi tuo, jog ir konservatorių vyriausybė, ir socialdemokratų vyriausybė turėjo ir turi už kupros alsuojantį „antrą premjerą“ besikišantį į valdžios formavimą, į ekonominę politiką, nors tas „premjeras“ šauniai aiškino, kad neturi jokių politinių įsitikinimų.
Neabejokite nė minutės: Konstitucija suteikia daugiau teisių Vyriausybės vadovui skirti ar atleisti vyriausybės narį, nei prezidentei. Kaskart atmetus kandidatą, galima galiausiai kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo. Prezidentas turi ribotas galias atmesti teikimą, bet tokiam atmetimui niekuo nesakanti spekuliatyvi pažyma nėra pakankama.
Turi būti rimtas pagrindas, pavyzdžiui konstituciškai motyvuota priežastis. Juk tikrai keistai atrodo atsisakymas pritarti žmogaus kandidatūrai, turinčio nepriekaištingą politinį bagažą. (Gaila, kad pastarasis yra DP narys, tiesa).
Kaip atrodo tas politinis bagažas? Skaičiuokime: buvęs prorektorius, dėstytojas, daugiametis Seimo narys, buvęs keturmetis Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas, buvęs Seimo pirmininkas, dabar – Seimo pirmininkės pirmasis pavaduotojas, turintis prieigą prie valstybės paslapčių. Pagal rangą, jo užimamas postas yra aukštesnis už ministro. STT pažymoje su kriminalinės žvalgybos nuomonės priedu, kurios, ne duok Dieve, nevalia skelbti, bet kurią jau lyg ir turi žurnalistas E.Jakilaitis, nieko nepadoraus, neteisėto apie asmenį nesakoma. Premjero teigimu, anksčiau apie kai kuriuos kandidatus į ministrus būdavo išsakoma kur kas daugiau rimtesnių pastabų.
Žinoma, visiškai sutinku su prezidentės reikalavimu bet kuriam politikui valdžioje turėti krištolinę praeitį. Na, tai pasižiūrėkime į pačios prezidentės praeitį, kurią pasiskaičius tuojau matai, kad jai neturėtų būti suteiktas joks politinis postas, o kaip prezidentė ji turėtų tuojau atsistatydinti.
Ne, nesiremsiu R.Janutiene. Pakanka prezidentės paramos N.Venckienei ir jos kriminaliniam klanui, pakanka jos požiūrio į justiciją nemaloniai kvepėjusią teisiniu nihilizmu: „Mergaitė švelniai perduodama teisėsaugai“, nors, kas pamena, jokio perdavimo nebuvo. Galiausiai, kas pamena, užpulta klano šalininkų Čikagoje, tojau pakeitė nuomonę ir armija policininkų pagaliau įvykdė teisingumą.
Pasižiūrėkime į prezidentės neleistiną kišimąsi į koalicinės vyriausybės formavimą, neleistina kišimąsi į vyriausybės veiklą ir, galiausiai, jos patarėjos, D. Ulbinaitės priėmimą į darbą. Taip, ji išteisinta, bet prieš ją vėl vykdomas tyrimas. Anot prezidentės vertinimo kriterijų, jos patarėjai negalima buvo sugrįžti į darbą. Tad prezidentė turėtų mesti pirmą akmenį, arba nepraleisti progos patylėti.
Grįžkime prie esminės nesutarimo tarp premjero ir prezidentės problemos, kurią puikiai iliustruoja spontaniškas premjero pasipiktinimas prezidentės pozicija: „Ar Lietuva autokratinė šalis?“. Ne, premjere, Lietuva nėra autokratinė šalis. Ji tokia ir netaps, jeigu valdžios vyrai ir moterys be atodairos gins Konstitucija nurodytas valdžių pasidalijimo ir atsakomybės ribas.
Jeigu pagaliau atsikratys sovietinio nuolankumo įsivaizduojamam autoritetui, jeigu suvoks , kad užkulisiniai žaidimai, kuriose paminama Konstitucija, galiausiai atsigręš ir jau atsigręžė į juos pačius, taip sukeliant konfliktą lygioje vietoje. Jeigu šių taisyklių būtų remtasi, šiandien prezidentei nekiltų net mintis žaisti įžeistos asabos lukašenkiškus, putiniškus žaidimus, taip statant į pavojų Lietuvoje vyraujančią politinę rimtį.
Demokratinės konstitucinės praktikos pažeidimo atveju, būtina priimti prezidentės, regis, niekuo nepagrįstą iššūkį demokratijai taip provokuojant vyriausybės krizę. Juk kol Darbo partija nekeis kandidato, tol premjero rankos liks surištos susitarimu su koalicijos partnere. Tai yra žinoma. Premjerui teko rimtas iššūkis. Jeigu, neatsiradus naujai neigiamai Gedvilui informacijai (nors, abu vadovai turi tą pačią pažymą) prezidentė laikysis savo, o premjeras nusileis, rezultatas bus dvigubas sutriuškinimas: jo, kaip asmens ir politiko, kas tikrai atsispindės rinkimuose į Seimą, ir – sunki žąla Lietuvos Konstitucinei sąrangai. Ar toks prezidentės tikslas?
Reikėtų priminti, kad prezidentės atsakomybėje siekti balanso tarp visų trijų valdžios grandžių. Jos veiksmai neturi provokuoti valdžios krizės nesvarbu, kad jai neįtinka viena ar kita partija koalicijoje. Būtina atsižvelgti į rinkėjų valią. Niekas jai netrukdė ramiai išsikviesti premjerą ir su juo pasitarti, pasidalinti nuomone.
Taip neatsitiko. Todėl ir matome dabar situaciją, kai iš vienos pusės populistiškai siekiama uzurpuoti konstitucines galias, o iš kitos – tas galias ginti vardan demokratijos. Akivaizdu, kad prezidentės veiksmai netelpa į konstitucinę priedermę.
Laimėjus prezidentei, autoritarinės Lietuvos šalininkai plos katučių. Pažeidus valdžių balansą, premjeras ir Seimas turi stoti Konstitucijos pusėn. Antraip, mes labai greitai tapsime bananų respublika. Antraip, bujos autoritarinė politinė kultūra. Tikrai ne vardan tos Lietuvos.
