„Mūšis už galutinę pergalę“ įrašyta statistinio ruso genuose, todėl pažadinti šį snaudžiantį instinktą nebuvo sunku.
Vakariečiams šią smegenų mobilizaciją suprasti sudėtinga. Kaip galima viską pamiršti? Nesuprasti, kad dabar kartojasi tai, kas jau daug sykių buvo. Ir kad baigsis taip, kaip visuomet, arba dar blogiau.
Juk rusai jau buvo daug kartų išduoti ir viešai pažeminti savo pačių vadeivų. Maršalas Žukovas jų vaikų lavonais užkišo gerklę fašistų karo mašinai prie Stalingrado ir Kursko, o Stalino kareiviai vėliau paliko kruviną šliūžę visoje Europoje pakeliui į Berlyną.
Jie sumokėjo nežmonišką kainą, bet laimėjo. Išlikę gyvi laimėtojai buvo tremiami į Sibirą arba šaudomi vietoje, kiti prisitaikė, kad egzistuotų savo nesveikų vadų valdomose žemėse. Ir kai juos uždarė šitame gigantiškame kalėjime, jie su pavydu ir ilgesiu dairėsi anapus tvoros, kur nugalėtos tautos kūrė, statė, gamino ir prekiavo.
Vokietija ir Japonija kapituliavo po to, kai jų miestai buvo sulyginti su žeme. Dabar tai – dvi iš pačių galingiausių pasaulio valstybių. Panašiai kaip kadaise vokiečiai Miuncheno aludėse, rusai panoro, kad juos gerbtų, tiksliau – bijotų. Nes to nori jų mylimas maniakas.
Tačiau jie nesupranta esminio dalyko, kaip nesugeba suvokti ir daugybės smulkesnių reikalų. Jei laimėjusią karą valstybę ištiko šitokia katastrofa ir ūkio suirutė, pasibaigusi didžiuliais užgrobtos teritorijos praradimais, kas ištiks šitos imperijos likučius pralaimėjimo atveju? O kad jie bus sutriuškinti, nemato tik Putino seansų įelektrinti rusai. Ir nebūtinai ginklu.
Nes šis darinys – tai jau net ne milžinas molinėmis kojomis. Tai – sudūlėjusio molio krūva. Golemas, senais užkeikimais prikeltas paskutiniam žygiui.
Golemai – tokios mistinės būtybės, iš molio nulipdyti milžinai, kuriuos pažadina į burną įkištas raštas su stebuklinių žodžių seka. Dažniausiai jie būdavo lipdomi lyg ir geriems tikslams, bet pavirsdavo viską griaunančiomis pabaisomis, kurias sustabdyti pavykdavo tik ištraukus užkeikimą iš molinių nasrų.
Kremliaus šamano užkeikimai moliu jau pavertė milijonus smegenų. Šventa kova už galutinę pergalę yra tai, kas dabar turi rūpėti kiekvienam šios terakotinės Putino armijos kareiviui.
Molinės smegenys jau seniai nepastebi, kad į tą paskutinę kovą veržiasi savo priešų sukurtais ginklais. 30 rublių armija rašo komentarus kompiuteriais, pagamintais Vakaruose, su programomis, sugalvotomis irgi ne Rusijoje. Automobiliai, lėktuvai, aukštosios technologijos, vaistai, muzika, filmai – beveik viskas sukurta priešo. Taip, yra ir saviškių suminkytų versijų. Jos dažniausiai nukopijuotos nuo laisvojo pasaulio kūrėjų. Jos nuolat genda, byra ir pasauliui kelia juoką, kaip tas tankas Raudonojoje aikštėje.
Jie niekur nieko negali laimėti, ir tai juo siutina. Tačiau baimė ir įniršis – būtent tai, ko reikia įkaitų grobikui. Jis puikiai žino, kad artėja akimirka, kai galų gale teks išlįsti iš užgrobto pastato ir susidurti su rimta jėga.
Įkaitų daug, bet jų gyvybės grobikams niekada nerūpėjo. Pralaimėjimas nulemtas iš anksto, tačiau nėra svarbu? Ypač jei esi apsikarstęs sprogmenimis ir kumštyje sugniaužtas raudonas mygtukas. Čia kitas pasaulis ir kitos sąvokos.
Vladimirai Iljičiau, Josifai Visarionovičiau, Feliksai Edmundovičiau, Larentijau Pavlovičiau, pasislinkite – Vladimiras Vladimirovičius nemėgsta katile kaitintis ankštai.
