Derėtų tik džiaugtis, kad pagaliau atidarytas Palangos aplinkkelis ir jau šią vasarą daugiausia poilsiautojų sulaukiantis kurortas nebebus priverstas kvėpuoti Latvijos link ar iš jos vykstančių vilkikų išmetamosiomis dujomis.
Užtat sostinėje – atvirkščiai. Lyg ir turėjo prasidėti vakarinio Vilniaus aplinkkelio trečiojo etapo projektavimo darbai, nes konkurso nugalėtojas paskelbtas – juo tapo bendrovė „Kauno tiltai“.
Tačiau koją pakišo kai kurių verslininkų nepamatuotos ambicijos ir jas glostantys teisėjai. Konkurse net nesiteikusios dalyvauti bendrovės nusprendė, kad sąlygos joms buvo netinkamos, todėl kaipmat kreipėsi į Apeliacinį teismą.
Temidės tarnai, tarp kurių buvo ir pas Kaišiadorių verslininką A.Radvilą puotavęs ir paskui „pamiršęs“ susimokėti Apeliacinio teismo pirmininkas E.Žironas, iškart patenkino nuskriaustųjų prašymus: konkursas stabdomas, pasirašyti sutarties su laimėtoju nevalia.
Porą savaičių trukusi visai nejuokinga muilo opera baigėsi dar viena nutartimi: Vilniaus apygardos teismas nusprendė atmesti sąlygomis nepatenkintų keturių įmonių, tarp kurių viena yra iš Latvijos, prašymus nutraukti konkursą.
Tačiau ir neleido jo atnaujinti, nes bus laukiama, ar niekas iš „nuskriaustųjų“ nepasiskųs aukštesnės instancijos teismui. Tam jie turi dar porą savaičių.
Jei viskas tuo ir baigsis, sostinės valdžia galės jaustis išsisukusi. Žinoma, darbai prasidės kone mėnesiu vėliau. Žinant tai, kad kelininkams palankiausias šiltasis metų laikas, mėnuo yra labai daug. Ypač todėl, kad aplinkkelį visiškai nutiesti numatyta iki 2016-ųjų pabaigos.
Bet jei teismų karuselės smagratis suksis toliau, Vilniui verkiant reikalingą kelią, kuris padėtų sumažinti milžiniškas spūstis ir apsaugotų į centro pusę esančius miesto rajonus nuo didesnės oro taršos, turėsime metais vėliau, nei planuota. Maža to, yra ir grėsmė netekti finansavimo iš ES – kone 76 mln. eurų.
Tokių atvejų, kai konkurse net nedalyvavusios įmonės iškart neša ieškinius į teismus, pastaruoju metu ėmė daugėti. Anot asociacijos „Lietuvos keliai“ vadovo R.Gradausko, tai jau net nebe konkurencija, o kenkimas.
Kita vertus, galbūt konkurso rengėjai tikrai sudarė ne visai vienodas sąlygas visiems dalyviams. Jei taip, jie turi už tai atsakyti. Tačiau stabdyti darbus ir gaišti metų metus teismams valstybės požiūriu yra nedovanotina.
Užkirsti kelią tam labai paprasta. Jau ne pirmus metus kalbama apie tai, kad norintys pasibylinėti turėtų pakloti, tarkime, darbų vertei prilygstantį ar panašų užstatą.
Teismams užtrukus ne vienus metus, o užsakovui juos prapylus (taip pasitaiko dažniausiai), pinigai liktų konkurso rengėjams ir jiems nebereikėtų baimintis, kad nuplauks ES ar iš kitų šaltinių skirtos lėšos.
Kodėl iki šiol tokia tvarka netaikoma perkant kelių tiesimo darbus, taip ir lieka neaišku. Susisiekimo ministerija žada, kad jai pavaldi Lietuvos automobilių kelių direkcija tokius reikalavimus į sąlygas įtrauks jau šią vasarą. Bent tiek.
Lygiai taip pat nesuprantama, kodėl šalies keliuose vengiama įgyvendinti viešosios ir privačiosios partnerystės projektus. Pirmoji kregždė jau yra – Palangos aplinkkelis pastatytas už dviejų šalies įmonių įkurtos bendrovės lėšas.
Ši bendrovė 23 metus valdys kelią, kol Vyriausybė jai neišmokės beveik 36 mln. eurų. Tik tada aplinkkelis bus perduotas valstybės įmonei „Klaipėdos regiono keliai“.
Tokia suma už 8,25 kilometro ilgio kelią, tegu ir su sudėtingais inžineriniais statiniais, tikrai atrodo nemaža. Tačiau jos nereikėjo pakloti vienu kartu, be to, kelias bus prižiūrimas, valomas, o išlindus brokui galbūt ir tvarkomas ne už valstybės lėšas.
Kitų šalių kelių sektoriuje taip įgyvendinama net iki penktadalio ar net daugiau visų projektų. Bet Lietuvoje viešoji ir privačioji partnerystė labai sunkiai skinasi kelią.
Štai dar pernai tikru politikų mūšio lauku tapo prieš tris dešimtmečius nutiestas betoninis kelias tarp sostinės ir Utenos. Jau nebeužtenka jo kosmetiškai lopyti kasmet vos atšilus, nes per vasaros karščius besikilnojančios betono plokštės vėl suardo dangą.
Vyriausybė pernai liepą pritarė tam, kad šis svarbus kelias būtų tvarkomas viešosios ir privačiosios partnerystės būdu. Reikėjo tiktai Seimo sprendimo, be kurio viešasis konkursas negalėjo būti skelbiamas, nes jo vertė siekė daugiau nei 175 mln. eurų.
Užtat Seime šį projektą sutaršė „darbiečiai“, pradėję abejoti, ar tokia suma nėra per didelė, nors kilometro kaina būtų buvusi kone perpus mažesnė nei Palangos aplinkkelio. Prarasti mažiausiai metai. Bus prarasta dar daugiau pinigų, nes šį kelią vėl teks lopyti.
Akivaizdu, jog tiek taikant viešosios ir privačiosios partnerystės kelių sektoriuje principą, tiek norint užkirsti kelią teismus pamėgusiems verslininkams delsti yra pražūtinga. Būtini greiti ir ryžtingi sprendimai.
Juk kiekvienas pavasario ar vasaros mėnuo (ką ir kalbėti apie metus), kurį kelininkai leidžia krapštydami nosį, o ne darbuodamiesi, pačiai valstybei virsta didžiuliais nuostoliais. Juk vėliau atnaujinti smarkiai nusidėvėjusius kelius bus dar brangiau.
