Oi, ne, jokiu būdu nesakau, kad Monika Šalčiūtė nebuvo verta dalyvauti konferencijoje. Labai logiška, kai daugiausia auditorijos „Facebook“ pritraukusi ir sėkmingai tai monetizuojanti mergina dalinasi savo žiniomis, kaip tai padarė. Bėda ta, kad lyg silkės statinėje susigrūdę jos klausytojai a priori buvo tikri, kad jokiomis žiniomis čia nepraturtės ir vis tiek atėjo būtent čia. Jokiomis žiniomis nepraturtėjo ir vis tiek išeidami buvo tuo patenkinti.
Sakote, kas čia tokio? Ogi, kad ir tai, jog brangiai bilietus į žinių konferenciją pirkę žmonės lyg ir turėtų savo pinigus panaudoti kiek galima efektyviau. Tad jei renkasi eiti ten, kur iš anksto aišku, kad naudos negaus, tai šį tą pasako apie kitų renginių naudingumą.
Tikrai nesiruošiu kritikuoti ir peikti visko. Skanios ten buvo tikrai ne vien nemokamos picos žurnalistams. Ir dirbtinės mėsos ir mp3 muzikos kompresijos kūrėjai tiesiog hipnotizavo (nors pastarojo žodžių per „Skype“ buvo beveik neįmanoma suprasti).
Pirmąjį viešesnį „Bored Panda“ įkūrėjo pasisakymą visi matę aptarinėjo ir kitą dieną – konkreti ir naudinga pamoka, kaip kurti populiarią žiniasklaidą. „Megogo“ įkūrėjo pateikti faktai apie tai, kaip prasidėjus karui išsiskyrė Rusijos ir Ukrainos kino žiūrovų skoniai, daugybė specializuotų temų, skirtų konkrečiai besidomintiems viena ar kita IT veiklos sritimi.
Tačiau pamėginęs įsijausti ne į lakstančio po sales žurnalisto, ieškančio pažinčių startuolio ar norinčio geriau suvokti, kaip naudojamas vienas ar kitas sprendimas, supratau, kad tiesiog smalsiam žiūrovui LOGIN gali pasirodyti netvarkingu šurmuliu, kur kažkas kažkur vis kalba apie kažką.
Labai gerai šį mano jausmą konkretizavo pakalbintas „Game Insight“ žaidimų evangelistas Olegas Pridiukas.
„Man atrodo, kad visiems pasisakantiems reikėtų kur kas atidžiau pagalvoti, ką jų pasirodymas duoda žmogui? Kokios konkrečios naudos ar žinių jo išklausęs tas žmogus gaus? Ir organizatoriams renkant kalbėtojus reikėtų kur kas giliau analizuoti būtent šį aspektą. Nes bet kokios konferencijos tikslas yra duoti kažkokios naudos dalyviams. O čia tikrai ne iš visų salių išeini supratęs, ką išties tau norėjo pasakyti ir kam tau to reikia.“
Štai toks ir būtų mano pirmasis didysis kritinis pastebėjimas apie LOGIN. Bėda juk net ne ta, kad šiais metais nebuvo S.Wozniako lygio žvaigždžių, o ta, kad tie, kurie buvo, galėjo ir privalėjo duoti daugiau.
Deja, yra ir kita, didesnė, bėda. Gal net sisteminis pavojus.
Man tai jau buvo ketvirtasis LOGIN ir šį kartą kaip niekada giliai pajutau – atėjo metas radikalioms permainoms. Tiesiog būtinas naujas kokybinis šuolis ir nauji prioritetai. O jei ne, gal tiesiog metas išsivaikščioti? Nes kartais atrodo, kad LOGIN po truputį virsta Žilvinu Žvaguliu ar kokia grupe „69 Danguje“. Tokia populiaria provincijos žvaigžde be pasaulinio masto ambicijų. O kam – juk ir čia neblogai maitina?
Pirminį savo tikslą – šviesti smalsius lietuvius atvežant jiems įdomias asmenybes ir naudingas žinias iš viso pasaulio, LOGIN lyg ir vykdo toliau. Tik, štai, tų šviečiamųjų ratas ir poreikiai vis labiau kinta. Ar nebus taip, kad vystant šį modelį toliau, renginį teks perkelti kur nors į Zarasus, Anykščius, Telšius ar Kėdainius, kad potencialiems jo žiūrovams nereikėtų taip toli vykti? Mokinukams jis tikrai toliau neš daug naudos, o ryšiai su rėmėjais tvirti, pinigų turėtų pakakti...
Čia jau piktokas sarkazmas, tačiau tai, kad renginiui metas iš vikšro transformuotis į drugelį, akivaizdu. Ir jei LOGIN jau kitais metais neišsikels ambicijų tapti tikru tarptautiniu renginiu, į kurį bilietus pirktų ir specialiai vyktų žiūrovai iš kitų šalių, galėsime skelbti jo saulėlydžio pradžią.
Bet skelbti nesinori. Kažkodėl tikiu, kad profesionali komanda sugebės pasinaudoti sukaupta patirtimi ir gera reputacija, ir ras galimybę iš geriausio renginio viskuo besižavintiems provincialams virsti viskuo žavinčiu renginiu geriausiems pasaulio profesionalams. Tada, žiū, nebereikės ir Monikos Šalčiūtės, kad išgelbėtų šou.
Bet to paties juk reikia palinkėti ir visai Lietuvai, ar ne?
