Darbo partijos kandidatas į Švietimo ir mokslo ministerijos vadovus ketvirtadienį turėjo pasijusti lyg studentas, kuris net nebuvo įleistas laikyti egzaminų.
Jį kandidatui į ministrus turėjusi surengti prezidentė Dalia Grybauskaitė nusprendė, kad V.Gedvilas nevertas įkelti kojos net į auditoriją.
Šalies vadovė pareiškė, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pateikta kriminalinės žvalgybos informacija neleidžia net svarstyti 55 metų V.Gedvilo kandidatūros.
D.Grybauskaitė pažėrė priekaištų ir V.Gedvilo kandidatūrą pateikusiam premjerui Algirdui Butkevičiui – esą kaip jis ryžosi tai daryti?
Premjeras už kandidatą stojo piestu, aiškindamas, kad pažymose – nieko vertos paskalos.
Kuris iš aukščiausių šalies pareigūnų teisus, kol kas žino tik jie abu ir slaptieji agentai, kurie nėra linkę viešinti D.Grybauskaitės ir A.Butkevičiaus perskaitytų dokumentų.
O ką apie jam metamas dėmes mano V.Gedvilas?
– Ar tikėjotės, kad pateksite į tokią kryžminę ugnį? Kaip manote, kuo ši istorija baigsis? – penktadienį „Lietuvos rytas“ paklausė politiko, kurio bandymas tapti ministru virto neregėtu skandalu.
– Dar prieš teikiant mano kandidatūrą į ministrus viešojoje erdvėje vyravo tokia iš Prezidentūros sklindanti nuomonė, kad prezidentė būsimąjį ministerijos vadovą nori rinktis iš trijų kandidatų ir tai darys labai atidžiai.
Tai mums nebuvo naujiena, tokios bendravimo su prezidente patirties jai renkantis ministrus mūsų partija jau turėjo. Tikėjausi, kad nebus lengva ir man, laukiau tam tikrų iššūkių.
Bet tikrai nesitikėjau ir dabar negaliu patikėti, kad sulaukiau kaltinimų, esą kažkaip nusikaltau Lietuvai.
Galėjau tikėtis, kad kils diskusija dėl kokių nors mano profesinių ar administracinių gebėjimų, įgūdžių ar patirties. Po tokios diskusijos ir aš galėjau apsispręsti atsiimti savo kandidatūrą, jei būčiau matęs, kad mums su prezidente nepavyks sutarti dėl kokių nors dalykų.
Tačiau man durys buvo užtrenktos be jokio pokalbio, be galimybės apsiginti ir apsispręsti.
Todėl labai norėčiau, kad pažyma būtų paviešinta ir aš galėčiau žinoti, kuo nusikaltau.
Jeigu tai nebus padaryta, sieksiu apsiginti teisiniu būdu. Kiek žinau, panašių atvejų jau yra buvę, todėl ir aš bandysiu išmėginti šį kelią.
– Dar neišslaptinus kriminalinės žvalgybos pateiktos informacijos, kuri vargu ar kada nors bus išslaptinta, jau bandoma vertinti jos turinį. Kaip tai vertinate?
– Manau, kad taip neturėtų būti. Dabar girdžiu įvairiausių kalbų – esą vieni tą pažymą turi, kiti ją matė. Toks įspūdis, kad tik aš jos nemačiau ir net nežinau, kurie iš gausybės dabar aptarinėjamų man mestų kaltinimų yra teisingi.
– Esą tose pažymose nurodoma, kad Krepšinio federacija yra mokėjusi už jūsų nakvynę viešbutyje, o verslininkai apmokėjo bernvakario išlaidas.
Ar gali būti, kad būtent apie tai rašoma tose pažymose?
– To tikrai nežinau, bet aptarinėjama informacija yra neteisinga. Būna, kad už viešbučius, kai vykstu darbo reikalais, moka Seimas arba kviečiančioji pusė.
Tačiau neprisimenu, kad pastaruoju metu kas nors būtų tai daręs, nes niekur nevykau.
O bernvakario apskritai nerengiau. Prieš tuoktuves buvo vakarienių, todėl nežinau, apie kurią iš jų kalbama. Bet už savo vakarienę visuomet pats susimoku.
– Viena jums metamų dėmių – esą protegavote dabartinį Kūno kultūros ir sporto departamento vadovą Edį Urbanavičių. Kaip ten viskas vyko?
– Mes, politikai, skiriant ministrus, viceministrus ar departamentų vadovus kalbamės apie galimas kandidatūras, diskutuojame apie jų tinkamumą. Ne išimtis, matyt, buvo ir E.Urbonavičius, kuris, beje, nepriklauso jokiai partijai.
Bet aš tikrai pažįstu šį žmogų, nes jis vadovavo Rankinio federacijai ir aš jo kandidatūrą rekomendavau, nes išsakyti savo nuomonę manęs prašė ir premjeras, ir ministras.
Kad tai traktuojama kaip protegavimas – absurdiška.
Juk aš turiu teisę kaip politikas išsakyti savo nuomonę apie tai, kas vadovaus šalies sportui? Juolab kad daug metų esu paskyręs sportui.
– Tai jei vis dėlto tikėtume premjeru, kad pažymose apie jus nurodomos nereikšmingos smulkmenos, kas tuomet jums užkirto kelią tapti ministru?
Kokia, jūsų nuomone, tikroji priežastis?
– Nemyli mūsų partijos prezidentė. Tai ji yra išsakiusi ir viešai, tad nemanau, kad aš čia ką nors išsigalvoju.
– Kiek, jūsų galva, gali būti tiesos tam tikruose teiginiuose, kad prezidentė jūsų neskirs ministru už akibrokštą, kuris jos laukė per Sausio 13-osios minėjimą Seime tuomet, kai jam vadovavote?
– Daug kartų esu kartojęs, bet niekas taip ir neparašė, jog būtent aš buvau tas Seimo valdybos narys, kuris vienintelis prieštaravo, kad signatarui Zigmui Vaišvilai būtų leidžiama kalbėti.
Aš iš tiesų nerimavau, kad jis gali kalbėti per aštriai ir pakenkti renginiui. Taip ir nutiko – jis viešai pažėrė kritikos prezidentei. Bet nemanau, kad dėl tokios smulkmenos prezidentė kerštautų.
