Prisipažinsiu, kad keletą straipsnių prezidentės klaidų tema esu irgi parašęs: „Ar prezidentė atsiprašys mergaitės“, „Prezidente, nekankinkite Lietuvos, atsistatydinkite“, „Neatsiprašinėjanti prezidentė kenkia Lietuvai“ – visi straipsniai apsimelavusios prezidentės Garliavos istorijoje tema. Prezidentės garbei turiu pasakyti, kad jokių represijų už šiuos bei dar kelis „prezidentę juodinančius“ straipsnius nepatyriau. Bent kol kas. Galbūt esu tiesiog per smulki žuvelė.
Tačiau kai prezidentę imasi kritikuoti valdančios partijos garbės pirmininkas, kartu ir eurokomisaras, turiu mintyje Vytenį Andriukaitį, čia jau, matyt, ne juokai. Tiesa, ir prezidentė šių metų pradžioje su V.Andriukaičiu bandė suvesti kažkokias senas sąskaitas esą dėl Andriukaičio atsakomybės už Briuselio pasiūlymą Maskvai derėtis su kiekviena ES valstybe atskirai dėl embargo maisto produktams atšaukimo: „tokie mūsų komisaro darbo pradžios vaisiai būtų labai apgailėtini“. V.Andriukaitis tuomet griežtai paneigė žinias apie neva sudarytą diskriminacinį susitarimą su Rusija ir dar paaiškino, kad visi jo kaltinimai rėmėsi pačios Rusijos propagandos šaltiniais.
Tai ką gi sakė V.Andriukaitis apie prezidentę per gegužės 1 vykusį socialdemokratų partijos suvažiavimą? Pirmiausia jam užkliuvo, kad „kažkas kursto psichozę, kad esame pafrontės valstybė, kad kažkas rytoj mus okupuos, mestelim žodį, kad ten kažkokia teroristinė valstybė, sukeldami dar daugiau panikos.
Reikia neskaldyti Europos savo per daug radikalia pozicija“. Aišku, kad tas „kažkas“ – tai šalies prezidentė. Užtektų nukreipti žvilgsnį į kaimyninių, o iš esmės ir visų ES šalių prezidentų retoriką ir iš karto suprasime, kad mūsų prezidentės pozicija tikrai neatitinka bendros Europos linijos. Koks tos psichozės rezultatas?
Paminėsiu bent vieną: dėl tokių kalbų ir apskritai atšalusių santykių Lietuvoje reikšmingai sumažėjo Rusijos, beje, ir Lenkijos turistų, jie bijo čia važiuoti. Ir vieni, ir kiti aiškina, kad Lietuvoje yra nesaugu, suprask, čia pat vyksta karas, taigi netyčia gali nukristi kokia nors „bombikė“ ir ant svečio galvos.
Kasdien kalbant apie galimą Rusijos okupaciją ir terorizmą, didėja etninė įtampa ir tarp pačių Lietuvos gyventojų. Keliant baimes, plyšta šalių ekonominiai saitai, nyksta turistų srautai, kultūrinis bendradarbiavimas. Tokios yra psichozės pasekmės.
V.Andriukaitis griežtai pasisakė dėl šalies vadovės siūlymo statyti paminklą Antanui Smetonai. „Neįtikėtina! Antanas Smetona ir Antanas Sniečkus turi bendrą bruožą – abu jie priklausė vienpartinių diktatūrų flangams – dešiniajam ir kairiajam, abu jie buvo demokratijos priešai. Staiga pamanyti, kad A.Smetonos paminklas Vilniuje galėtų vienyti tautą? Atsiprašau, čia demonstruojamas menkas istorinių žinių supratimas“.
Aišku, kad už „menką istorijos supratimą“ prezidentė neatleis, betgi iš tikrųjų, vien jau smetoniškoji karo cenzūra ištisą dvidešimtmetį tarsi kardas kapojo šalies demokratijos daigus, juk Smetona iš esmės buvo diktatorius. Žinomo istoriko Alfredo Bumblausko teigimu, Lietuvoje tautos tapatumo formavimui Smetonos figūra tikrai netinka. Smetona netelkė tautos net tarpukariu, tuo labiau nesutelks šiais laikais.
V.Andriukaitis piktinosi, kad Lietuva tampa prezidentine valstybe. Įrodymui jis pateikė faktą, kad Europos valstybių ir vyriausybių vadovų taryboje Lietuvą atstovauja ne ministras pirmininkas, kaip nuo seno įprasta Europoje, bet prezidentė.
V.Andriukaitis priminė, kad toje taryboje svarstomi energetikos, eurozonos, finansų, skaitmeninės Europos ir visi kiti ūkiniai reikalai. „Jau šešerius metus, kai ši teisė yra uzurpuota ir aš manau, kad nevalia lankstyti konstitucijos ir premjeras privalo atstovauti Lietuvą Europos vadovų ir vyriausybių vadovų taryboje, ten kur yra išimtiniai vyriausybės klausimai“.
Apie tai, kaip prezidentė atsidūrė toje Europos struktūroje, žurnalistams prispaudus, suvažiavime paaiškino pats Algirdas Butkevičius. Jis pripažino, kad D.Grybauskaitė dar prieš skirdama jį premjeru pasiteiravo, ar jis leis ir toliau, kaip buvo Andriaus Kubiliaus vadovavimo Vyriausybei laikais, važinėti į Europos valstybių ir vyriausybių vadovų Tarybos renginius jai pačiai.
„Ar galima būtų ir su jumis susitarti, kad tą darbą galėčiau tęsti?“, klausė prezidentė. A.Butkevičius esą davęs jai tokį pažadą, kad ji toliau gali dalyvauti taryboje – „ir ji aktyviai dalyvauja, o mes ta informacija aktyviai pasikeičiame“, – aiškino premjeras.
Bet juk tai skandalingas faktas! Prezidentė kalbasi su būsimuoju premjeru dar prieš jį paskirdama ir sako, kad norėtų nusižengti Lietuvos konstitucijai ir vietoje premjero pati važinėti į Briuselį.
Aišku, A.Butkevičius norėjo būti premjeru, todėl sutiko su šiuo prezidentės akibrokštu. Bet juk tai tas pats, kaip, tarkim, kokio nors mokslinio instituto direktorius naujai priimamam darbuotojui sakytų, kad į visas konferencijas, kur bus kviečiamas tas darbuotojas, važinės jis pats. Darbuotojas, norintis dirbti tame institute, ko gero, nurijęs nuoskaudą su tokiu pasiūlymu sutiks. Bet ar tai sąžininga?
Tai gal ir prezidentei nebūtina visur važinėti, kur ją kviečia? Nueitų į kokį nors susitikimą ar konferenciją ambasadorius, aprašytų kas ten vyko ir pateiktų informaciją prezidentei. Kiek valstybė sutaupytų lėšų!
Ir jau tiesiogiai prezidentei skiriami V.Andriukaičio žodžiai: „Ne prezidentei reikia statyti infekcines ligonines, ne prezidentės funkcija energetikos projektai ar biudžeto skirstymas. Tai vyriausybės kompetencija.
Seimo valdančioji dauguma ir vyriausybė su premjeru turi labai aiškiai pasakyti, kad jie yra kertiniai akmenys, formuojantys tautos ūkį, gyvenimo kasdienybę. Prezidentės funkcijos labai aiškiai apibrėžtos. Manau, kad suvažiavimas turėtų palaikyti idėją atstatyti iškreiptą konstitucinį valdžios institucijų balansą“.
Vienas žinomas politikos komentatorius šią situaciją su prezidente apibūdino itin vaizdingai: „su kaprizingais vaikais reikia elgtis tvirtai, reikalaujant, juos laikytis žaidimo taisyklių. Bet politika nėra vaikų darželis, smėlio dėžė, kurioje žaidimo taisyklės (Konstitucija) lengva ranka lenkiama tai į vieną, tai į kitą pusę“. O V.Andriukaitis, jau be jokių palyginimų, pasakė dar aiškiau ir tvirčiau: „Reikia apmąstyti Kazio Griniaus, paskutinio teisėto Lietuvos prezidento, testamentą, kad „ne Konstituciją reikia lenkti į save, o save lenkti į Konstituciją“. Tai turi padaryti ir prezidentė, ir premjeras, ir Seimas“.
