Vis tik kyla klausimas – ar tokia kaktomuša valdžios viršūnėse nesukels didesnės sumaišties, neprives prie politinės sistemos disbalanso, ypač jeigu greitu laiku problemos sprendimas nebus rastas ir išryškėjusi priešprieša įsisenės, drabstant jėgas pro šalį, kai naudingiau jas būtu sutelkti rimtam darbui pavojų ir iššūkių kupiname laikotarpyje.
Greičiausiai į galvą ateinantis, savaime besiperšantis atsakymas į šį klausimą ne paprastoje situacijoje yra toks – problemų apnuoginimas, didesnė skaidrumo dozė, užsimezgusios diskusijos galop visados atsiperka kaip demokratijos sveikatą stiprinantys veiksniai, taigi – nebijokime tokių išbandymų, net jeigu iš pradžių dėl to kažkiek sutrinka perspektyvos.
Tačiau dabar tapo taip skaidru, kad nevalingai norisi nudelbti akis. Paprastai nematomas mechanizmas tapo perregimas, užkulisiai tapo svarbesni už sceną. Žiū: matosi ne tik tai, kaip žmogus kerta pusryčiams kiaušinienę su kumpiu, bet permatomi tapo taip pat vidaus organai – matosi kaip skrandis virškina atkeliavusi maistą, širdis sparčiau varinėja kraują, plaučiai pradeda kunkuliuoti nuo užplūdusio sotumo jausmo.
Visi paslėpsniai tapo taip perregimi, kad tiesiog neįmanoma nematyti to, kaip prezidentė įklimpo į melo liūną ir toliau kepurnėjasi visų akivaizdoje.
Čia pat užduodu sau klausimą – ar gražu žiūrėti į nuotėkų duobėje skęstanti žmogų, kai dėl kokių nors priežasčių negali nieko padėti, tarkime, ištiktas stabo stovi ant kranto, neišgalėdamas pajudėti? Gal ir galėtum diskretiškai nusukti akis, bet drauge matai, kad jau renkasi minios paspoksoti į nelaimę, trumpam prablaškančią kasdienybės nuobodulį. Šiaip ar taip, nesmagus atsitikimas tapo visuotiniu reginiu, badančiu akis. Tiesą sakant, man labai gaila prezidentės, pasaulis dabar apsunksta nuo mano besikaupiančių ašarų.
Melas paprastai yra skirtas kažką nuslėpti, pridengti, tačiau demaskuotas melas kaip tik padeda išryškinti, išdidina ir įrėmina, prikišamai parodo tai, ką buvo siekiama nuslėpti.
Disponuodama Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pažyma prezidentė D.Grybauskaitė bandė pridengti savo įžeistų ambicijų perteklių ir iškerojusią alergiją Darbo partijos atstovui V. Gedvilui, kuris kartą iš tiesų pasielgė labai netaktiškai jos atžvilgiu, tačiau išaiškėjus, jog trumpa suknelė nepridengia kelių, prezidentė savo kaprizingumo tenkinimui toliau naudoja jau oficialaus statuso neturinčias priemones, bando verstis kažkokiais gandais, užplūdusiais S.Daukanto aikštės rūmus melancholiškais šnabždesiais.
Na, labiausiai tikėtina, kad prezidentė D.Grybauskaitė vieną melą bando pridengti kitu melu, nebent iš tiesų STT pradėjo žaisti tokius žaidimus, kurių žaisti demokratinėje visuomenėje neturi nė mažiausios teisės.
Be visa ko kito, kaip atrodo, menkai pagrįstos yra politologų poringės apie tai, kad neva Darbo partija čia sužaidė savo gudrų žaidimą ar pasimokęs A.Butkevičius dabar jau bendrauja su D.Grybauskaite gudriai manevruodamas, numatydamas bent penkis ėjimus į priekį.
Atrodo, greičiau yra taip, kad pati prezidentė įvarė save į kampą, nesugebėjusi sutrandyti savo charakterio, užkilusio kaip skrandžio rūgštis ambicingumo ir išopėjusio kaprizingumo. Savo ruožtu A.Butkevičius, nori ar nenori, privalėjo pasiryžti kartą pakeisti taktiką, matydamas, kad prezidentė palaipsniui tiesiog dekonstravo ministrų skyrimo procedūrą, per premjero galvą ir apeidama partijų nuomones pati sau tekdama skirti tuos kandidatus, kurie visų pirma tenkina jos įnorius.
Dar daugiau, – kaip atrodo, gudrių ėjimų čia išvis nebeliko. Tačiau iš didelės bėdos, nelikus nieko kito, gal verta dabar būtų prisiminti tokią ne visai politinę dorybę kaip džentelmeniškumas, įpareigojančią užleisti vietą damai visais atvejais, kai dėl to nėra reikalo užstatyti savo reputacijos. Tikras džentelmenas supranta tą paprastą tiesą, kad moterys yra labiau autoritarinės būtybės nei vyrai, nekeikdamas dėl to likimo.
Kita vertus, jeigu STT pažeidė procedūras bent per musės kakos dydį šiame į viešumą patekusiame skandale, institucijos vadovas privalėtų iškart atsistatydinti, atnešdamas savo atpirkimo ožio galvą ant prezidentūros Damos stalo. Toks ritualinis pasiaukojimas galimai leistų apmalšinti aistras.
Kaip visi gerai suprantame, prezidentė D. Grybauskaitė neatsitrauks gindama tiek savo tiesą, tiek melą. Niekas neabejoja, kad JE, siekiančiai atstovėti savo poziciją, niekados nepritrūks ryžto, valios ir užsispyrimo.
Tačiau, kaip atrodo, D.Grybauskaitei pritrūks vaizduotės galios suprasti, kad didžiausias šios skandalingos istorijos blogio užkratas yra tai, kad galimai buvo apšmeižtas žmogus, dėl politinių intrigų mestas šešėlis jo reputacijai, suterštas geras vardas. Tiesą sakant, man labai gaila prezidentės, pasaulis jau skęsta nuo ištvinusių mano ašarų.
