Iš savo pozicijos besitraukiančio ministro Dainiaus Pavalkio istorija tik primena, kad Švietimo ir mokslo ministerija, kurią daugelis piliečių laiko strategiškai svarbia Lietuvai, yra viso labo tik eilinė korta politinių partijų pasjanse. Mąstoma ne apie šalį, o apie partiją. Ir jokio politikos tęstinumo čia nėra.
Mums praverstų prancūziškas modelis – švietimo ir kultūros ministrais galėtų tapti ne partijos lojalistai, o mokslo ir meno žmonių pripažinti ir gerbiami vieši asmenys. Kitaip jokio nacionalinio susitarimo dėl švietimo ir kultūros politikos mes niekada nepasieksime.
Vienas ministras nuvalo pakilimo taką savo politiniam skrydžiui šalindamas visas žmogiškas ir institucines kliūtis, o kitas po jo padaro lygiai tą patį – tik dabar jau šalindamas naująsias kliūtis, kurios buvo jo pirmtako atraminiai žmonės ir idėjos.
Kitaip tariant, ir jis nusivalo savo pakilimo taką. Žingsnis pirmyn, du atgal – stumtraukis, ir tiek. Jei tai vadinasi politika, apsaugok Viešpatie šalį ir universitetus nuo tokio politikos.
Vienas ministras pradeda aukštojo mokslo reformą net nepamėginęs konsoliduoti akademinės bendruomenės ir paprasčiausiai statydamas ją prieš faktą – to pakanka, jog neabejotum, kad dalis tos bendruomenės ir ypač universitetų rektoriai užsiims paprasčiausia mimikrija, sveikins reformą ir lankstysis ministrui ir ministerijai, o padėčiai pasikeitus pernakt sieks revanšo ir radikalaus reformos reformavimo.
Dar kiti pasinaudos reforma paprasčiausio keršto ir sąskaitų suvedimo su nelojaliaisiais arba konkurentais sumetimais. Vėliau atliks salto mortale, išvers kailį atėjus naujam ministrui, ir viskas tuo pasibaigs.
Pasiekėme tokį konformizmo ir technokratijos absurdo mastą, kada universiteto vertė matuojama tuo, kiek specialistų jie parengs ir kiek jų įsidarbins. Bet juk tokios kalbos yra pats tikriausias laidotuvių maršas universitetui – net sovietmečiu iki tokių nesąmonių nebuvo nusivažiuota, skirtumas tarp specializuotų aukštųjų mokyklų ir tikrų universitetų buvo daugmaž suvokiamas. Net ir tada buvo aišku, kad universitetas rengia inteligentiją, o ne „kadrus liaudies ūkiui“.
Universitetas visų pirma rengia mąstantį ir laisvą žmogų, kuris, baigęs filosofijos, politikos mokslų arba psichologijos studijas, gali tapti puikiu žurnalistu, po meno istorijos studijų pasišvęsti kūrybos industrijoms ir verslui, o po sociologijos ar teisės studijų eiti kurti savo nevyriausybinę organizaciją – ypač atliepiančią žmogaus teisių poreikius. Kas šiuolaikiniame pasaulyje ir jo nenuspėjamoje, vis kūrybingesnėje ir intelektualesnėje ekonomikoje gali ryžtis nuspėti specialistų skaičių ir jų poreikį?
Esu pavartojęs pakilimo tako metaforą kalbėdamas apie aukštąjį mokslą – universitetas yra tik toks pakilimo takas ambicingam, mąstančiam, savęs ir prasmės ieškančiam žmogui, ir ne daugiau. Jis ugdo (savi)kritikos galias, sykiu stiprindamas moderniojo jautrumo formas. Tad apsispręskime, ką gi save gerbiantys universitetai turi rengti – sąmoningus piliečius ir kūrybingus žmones ar viso labo tik sėkmingus rinkos statistus ir adaptyvius vartotojus?
Surizikuosiu pasiūlyti tokį palyginimą – kuo mes vis dar skiriamės nuo Vakarų Europos šalių? Manding, Vidurio ir Rytų Europos šalių žmonės neretai yra protingesni už savo valstybių institucijas, o Vakarų Europoje – nebūtinai.
Juk ten institucijos formavosi ir veikė šimtmečius, todėl net ir labai norėdamas sunkiai ką nors sugadinsi. Jei visiška vidutinybė ateis vadovauti Oksfordo at Kembridžo universitetui, nuo to studijų ir mokslo kokybė jame dramatiškai tikrai nepasikeis.
O pas mus nežabotų ambicijų, bet gerokai mažiau išminties turintys asmenys, deja, daug ką keičia savo institucijose – ir anaiptol ne į gerąją pusę.
Nes tos institucijos dar tik formuojasi arba reformuojasi. Reformatoriai nuolat reformuoja, taip maskuodami faktą, kad normalios ir tvarios kasdienybės jie kurti ir palaikyti nepajėgia – visko keitimas tiek retoriškai, tiek praktiškai slepia paprasčiausią intelektualinį, politinį ir moralinį vakuumą. Ar neatėjo laikas palikti gerus universitetus ramybėje, kad jie patys giliau įaustų mūsų šalį į pasaulį? Sykiu ir įrodytų, kad mums pats laikas reformuoti pačią Švietimo ir mokslo ministeriją. Dar geriau – jos išvis atsisakyti.
