Abu šie filmai apima Antrojo pasaulinio karo metus, Vokietijoje jie pripažinti kaip vieni geriausių filmų, tačiau visame pasaulyje sukėlė ir nemažų neigiamų aistrų.
Dėl pirmojo filmo Lenkijoje prie Vokietijos konsulatų vyko piketai, o JAV leidinys „The New York Times“ pažymėjo, kad filmas labiau įdomus kaip liudijantis šių laikų Vokietijos įtakos augimą, nei kalbantis apie praeitį.
Vis labiau stiprėjanti Vokietija kaltę dėl Lenkijoje vykdyto holokausto esą permeta ant lenkų pečių, o Ukrainoje – ant ukrainiečių, tuo išbalindama savo praeitį. Filme lyg ir nebeliko vokiečių atsakomybės dėl to, kad patys žmonės demokratinių rinkimų metu išsirinko A.Hitlerį.
Galima sutikti, kad kai kurios scenos tikrai atrodo šokiruojančiai.
Armijos krajovos raiščius ryšintys partizanai, kovoję Lenkijoje prieš nacius, filme parodomi, kaip žydų nekenčiantys Lenkijos patriotai. Jie žydus niekino panašiai, kaip ir nacius ir net išvarė iš savo būrio jauną žydą, kuris savo lojalumą jau buvo įrodęs kovose, tačiau nuslėpė savo tautybę.
Apie tai, kad jis yra žydas, Lenkijos patriotai sužinojo, kai šis po traukinio užpuolimo nepaliko vagonuose mirti žydų, o grįžęs tiesiog atidarė duris ir visus išleido. Partizanai susirinko tik vagonuose vokiečių gabentus ginklus, o žydus ketino palikti mirti vagonuose.
Galima būtų tuos filmus vertinti kaip prieštaringus ir net Vokietijos bandymą išbalinti savo mundurą, tačiau, mano subjektyvia nuomone, į visą tai galima pažvelgti ir kitu kampu.
Šiuo metu vis daugiau žmonių sutinka, kad Antrąjį pasaulinį karą pradėjo Molotovo-Ribbentropo slaptaisiais susitarimais susisaistę Sovietų sąjunga ir fašistinė Vokietija. Vieni Lenkiją puolė iš vienos pusės, o kiti iš priešingos. Taigi vienas faktas labai aiškus: šios abi galingos valstybės savo genome turėjo agresija paremtos hegemonijos geną ir abi paleido jį siautėti.
Tačiau karą pralaimėjusi Vokietija 70 metų nuosekliai naikino agresijos geną: įsteigė visą parą filmus apie fašizmo žiaurumus rodantį televizijos kanalą, viešai pripažino kaltę dėl Holokausto vykdymo, mokėjo didžiules pinigų sumas žydų organizacijoms, prievarta dirbti į Vokietiją išvežtiems civiliams, įvairias reparacijas ir panašiai, net nesiginčydavo ir neprotestuodavo , kai visuose filmuose juos rodydavo tik kaip visų žiaurumų ir pasaulio nelaimių priežastį.
Atrodytų, kad Vokietijoje gyvenę ir už A.Hitlerį kariavę vokiečiai buvo bejausmiai monstrai.
Ir štai po 70 metų tik 9 proc. vokiečių mano, kad jie Antrąjį pasaulinį karą pralaimėjo, nes jie, kaip ir visas demokratinis pasaulis įsitikinę, jog jie irgi laimėjo, sugebėję atsikratyti A.Hitlerio ideologijos. Tai labai svarbus lūžis šios tautos sąmonėje.
Dabar ir vokiečiai mano turintys teisę į save žvelgti (mes jau tokie patys kaip visi, laimėtojai) kaip į nacizmo aukas. Ir ne tik nacizmo. Sovietiniai kariai itin žiauriai elgėsi su vokietėmis, jas prievartaudami, nupjaustydami joms krūtis ir žiauriai nužudydami. Apie tai daugeliu atvejų viską žinoję sovietų armijos generolai smurto nestabdydavo. Todėl atsiranda pagrindo kalbėti apie Sovietų sąjungos karių specialiai prieš civilius, ypač moteris, mergaites ir net vaikus, vykdytas žiaurumo akcijas. Be Vokietijos, ypač daug žiaurumo prieš moteris sovietiniai kariai vykdė Lenkijoje.
Nevisavertiškumo komplekso kamuojami vokiečiai daug metų apie tai garsiai kalbėti nedrįso – juos slėgė kaltės jausmas. Gal ir gerai, kad tas kaltės jausmas pamažu nyksta, nes ir žmogus, atlikęs bausmę bei ilgai atgailavęs dėl padarytų nusikaltimų, pagaliau atsikratęs agresijos geno, turi teisę grįžti į normalų gyvenimą ir net pradėti kalbėti apie tai, kas jį pastūmėjo nusikalsti ir kaip su juo elgėsi tie, kurie jį teisė.
Čia yra labai svarbus, gal net pats svarbiausias, nusikaltėlio atgailos aspektas ir tai, kad pats sąmoningai priėmė pasiūlymą pakeisti save ir tai nuosekliai darė 70 metų. Per tuos metus Vokietija vis ieškojo savo naujojo identiteto ir vėliau ar anksčiau jie atsakys į klausimą, kokia jų tolimesnė misija pasaulyje.
Ta prasme pravartu prisiminti populiarų klausimą: kodėl daugiau nei 500 milijonų gyventojų turinti Europos Sąjunga vis dar žvalgosi į Jungtines Valstijas, kurioje yra daugiau nei 300 milijonų gyventojų, ir prašo JAV pagalbos raminant vos 150 milijonų gyventojų turinčią ir gerokai visose srityse atsilikusią Rusiją?
Ogi todėl, kad kaltės slegiama Vokietija visą laiką vengė ginkluotis, kiek įmanoma vengė siųsti savo karius į karštus regionus ir vengė lyderės Europoje vaidmens, kad tik kas nepagalvotų, jog ji hegemoniško vaidmens siekia norėdama vėl sukelti sumaištį Europoje.
Nori to ar ne, tačiau Vokietija turės prisiimti lyderės vaidmenį. Pradžioje gal atsargiai, tačiau kitos tokios ekonomiškai galingos valstybės Europos Sąjungoje nėra. Ir tai bus naujasis Vokietijos identitetas. Naujasis visomis prasmėmis ir nė per plauko storį jis neprimins nacistinės Vokietijos.
Todėl netenka stebėtis, kad Vokietijoje vis dažniau pasirodo grožinės, dokumentinės literatūros bei filmų apie tai, kad Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių civiliai, eiliniai kariai ar net karininkai, irgi galėjo būti nacių ideologijos aukos. Filmuose net ir labai žiaurūs nacistai kartais parodomi kaip įvairių dvasinių lūžių patyrę žmonės.
Manau, kad ateityje pamatysime filmų ir apie tai, kaip, pasibaigus karui, Vokietijoje kilo didžiulė savižudybių banga. Žudėsi ir civiliai, ir buvę kareiviai ar karininkai, supratę, kad jais ištisus dešimtmečius buvo manipuliuojama ir kad jie tokio lūžio bei atsakomybės nebepakels. Jų, net ir civilių, nekentė ir niekino visi prieš juos kovoję sąjungininkai, net ir amerikiečiai ar britai.
Filme „Tanbachas – vieno kaimo likimas“ jauna vokietė jau karo pabaigoje samprotauja: „Mums taip ilgai kalbėjo apie kažkokias pergales, kad mes ėmėme ir patikėjome.“ Tai labai stipri aliuzija ir į dabartinę Rusiją.
Vokietijos ženklai, kad ji sėkmingai gija po ilgo nacizmo užkrato ir kad jau yra pasirengusi kalbėti ir apie savo skausmą, sutapo su kitos Antrojo pasaulinio karo iniciatorės – Sovietų sąjungos, arba dabar Rusijos, hegemonijos demonstravimu.
Tačiau Rusija yra šalis, kuri niekada nėra pripažinusi savo klaidų masiškai naikinant savo ir kitų šalių piliečius, jos nėra gniuždęs kaltės jausmas ir ji niekada nėra atgailavusi. Ko galima tikėtis iš nusikaltėlio, kuris viso to nėra išgyvenęs, yra laisvėje ir toliau grasina elgtis panašiai, kaip iki šiol?
Dar karo pradžioje Stalinas apie 3 milijonus savo karių paskelbė išdavikais, nes jie pateko į vokiečių nelaisvę, o po karo didmiesčių gatvėse gaudė valkataujančius karo invalidus ir vežė juos į Solovetsky ar kitas salas. Kad nesipainiotų po kojomis ir negadintų didmiesčių vaizdo. Panašus požiūris toje šalyje vyrauja ir dabar, kai į Rusiją iš jos karo su Ukraina vis daugiau grįžta suluošintų jaunuolių ar žuvusiųjų kūnai, tačiau visuomenei draudžiama apie juos ką nors žinoti, laidojami jie kaip šunys – naktį ir slapta nuo smalsių akių.
Štai dabar ir matome du kažkada žiaurius nusikaltėlius, kurių vienas po ilgos atgailos pagaliau prabilo ir apie savo žmonių skausmą, o kitas tebeliko šventai įtikėjęs, kad pasaulį vis dar galima keisti bastantis po Europą su „Kalašnikovo“ automatu.
Patys pasirinkite, kurį iš jų gerbti ir kuriuo pasitikėti, o kurio reiktų šalintis ir net rengtis atremti jo peršamą draugystę.
