Pompastikos šiems renginiams niekuomet netrūko.
Prieš 10 metų švęsdamas pergalės, kaip Rusija vadina, Didžiajame tėvynės kare 60-metį, Vladimiras Putinas kvietė į svečius atvykti kone viso pasaulio valstybių vadovus.
Tuomečiam Lietuvos prezidentui V.Adamkui teko apsispręsti, ar priimti kvietimą, kai daugeliui ES šalių šiame renginyje buvo atstovaujama aukščiausiu lygiu. Mūsų šalis tada drauge su Estija tarė „ne“, bet Latvijos prezidentė V.Vykė-Freiberga vis dėlto nuvyko į Maskvą.
Per dešimtmetį tarptautinė situacija pasikeitė iš esmės.
Šiuo metu, kai Rusija aneksavo Krymą, o jos remiami separatistai tebelieja ukrainiečių kraują Donbase, beveik visas Vakarų pasaulis nedvejodamas ignoravo 70-mečio iškilmes ir ypač karinį paradą Raudonojoje aikštėje.
Gal todėl V.Putinas pasistengė pergalės jubiliejų šįkart minėti itin griausmingai: karinis paradas Raudonojoje aikštėje buvęs pats didžiausias per visą šių minėjimų istoriją.
Rusija nepraleido progos itin garsiai pažvanginti ginklais. Raudonąja aikšte pravažiavo kaip niekada daug naujausios karinės technikos – naujo modelio tankų, savaeigės artilerijos sistemų, šarvuočių ir net balistinių raketų.
Aišku, V.Putinas siekė stiprinti rusų nacionalistines nuotaikas ir gąsdino Vakarus. Bet pastarasis tikslas virto miražu jau vien todėl, kad ES ir NATO valstybių lyderiai tiesiog atgręžė Maskvai nugarą – nė vienas jų nepanoro išvysti jos tariamą galybę rodančio karinio parado.
Net ir nuolat V.Putinui palankumą demonstruojantis Čekijos prezidentas M.Zemanas, nors gegužės 9-ąją ir nuvyko į Maskvą, karinį paradą praleido, apsiribodamas kitais mažiau į akis kritusiais renginiais.
Kitaip sakant, ir jis buvo priverstas atsižvelgti į kritiką, aidėjusią tiek Vašingtone, tiek ES sostinėse, tiek ir Čekijoje.
Vadinasi, V.Putino pastangos suardyti ES vienybę ir sumažinti Maskvos diplomatinę izoliaciją visiškai žlugo, o Vakarų šalims Antrojo pasaulinio karo pabaigos 70-mečio minėjimas tapo savotišku tvirtybės egzaminu, kurį jos sėkmingai išlaikė.
Juk iš pradžių atrodė, kad ne tik Čekijos prezidentas M.Zemanas, bet ir Graikijos premjeras A.Tsipras bei dar keli Vakarų šalių lyderiai atvyks į Maskvą. Laukta net ir savotiškos diplomatinės sensacijos – kad gegužės 9-ąją čia susitiks Pietų ir Šiaurės Korėjų vadovai.
Nieko panašaus nenutiko.
Tiesa, Rusijos vadovui pavyko šalia savęs per karinį paradą pasisodinti komunistinės Kinijos lyderį Xi Jinpingą ir demokratine šalimi laikomos Indijos prezidentą P.Mukherjee.
Tai šiokia tokia paguoda V.Putinui, skelbiančiam, kad Rusija nusigręžia nuo Vakarų kylančių Azijos galybių bei vadinamųjų BRICS šalių link – jį pamalonino ir šiai grupei priklausančios Pietų Afrikos Respublikos vadovas J.Zuma.
Tačiau V.Putiną pagerbusių valstybių vadovų būrelis buvo visai negausus – karinį paradą Maskvoje dar stebėjo Egipto ir Zimbabvės prezidentai bei komunistinės Kubos ir kairiųjų valdomos Venesuelos vadovai.
Aiškų diplomatinį signalą pasiuntę Vakarų šalių vadovai kartu pasistengė karčią piliulę V.Putinui įvynioti į kuo gražesnį popierėlį.
Vokietijos kanclerė A.Merkel, paaiškinusi, kad negali nepagerbti milžiniškų Rusijos aukų Antrajame pasauliniame kare, atskrido į Maskvą gegužės 10-ąją – kitą dieną po svarbiausių minėjimo renginių ir padėjo gėlių prie Nežinomo kareivio kapo.
Prancūzijai iškilmėse atstovavo užsienio reikalų ministras, atvykęs į Maskvą gegužės 9-ąją, bet ignoravęs karinį paradą. Dauguma kitų šalių taip pat atsiuntė savo atstovus, tiktai žemesnio rango, o jų ambasadoriai, laikydamiesi diplomatinio protokolo, stebėjo ir karinį paradą.
Šiuo požiūriu išsiskyrė Lietuva – netgi ir mūsų ambasadoriaus nebuvo Raudonojoje aikštėje. Tai leidžia tvirtinti, kad Vilnius pademonstravo Maskvai bene pačią griežčiausią reakciją į jos veiksmus Ukrainoje.
Negalima vienareikšmiškai vertinti, ar tai teisingas žingsnis. Akivaizdu, kad Lietuva nesuderino savo pozicijos su kitomis Baltijos šalimis. Nors esminis argumentas – kad Antrojo pasaulinio karo pabaiga Baltijos šalims reiškė tik naujos okupacijos pradžią – taikytinas ir Latvijai bei Estijai, jų ambasadoriai nuvyko į Raudonąją aikštę.
Ogi vienybę Baltijos šalys turi sergėti kaip akies vyzdį. Tai joms priminė pats V.Putinas, per susitikimą su A.Merkel staiga ėmęs teisinti Molotovo-Ribbentropo paktą ir pareiškęs, kad Sovietų Sąjunga neturėjo kito pasirinkimo, kai Didžioji Britanija ir Prancūzija pasirašė neva bendrą antinacinį frontą sužlugdžiusią Miuncheno sutartį su A.Hitleriu.
Regis, Maskva jau mėgina persvarstyti net ir Lenkiją padalijusį, Baltijos šalių okupaciją sukėlusį J.Stalino ir A.Hitlerio sąmokslą, nors ne tik ankstesnis Rusijos prezidentas B.Jelcinas, bet ir pats V.Putinas buvo pripažinęs, kad tai moralės požiūriu smerktinas istorinis sprendimas.
Tai reiškia, kad Baltijos šalys turi būti pasirengusios naujiems Maskvos išpuoliams. Tokiomis aplinkybėmis neapgalvoti, su kitomis ES šalimis nesuderinti, Rusiją provokuojantys mūsų politikų žingsniai gali pridaryti tik žalos.
